Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas nurodė, kad Lietuvoje beveik kas antra moteris patiria smurtą, tačiau beveik du trečdaliai nukentėjusiųjų nesikreipia pagalbos.
„Visuomenė dar nepakankamai suvokia smurtą prieš moteris, nepilnamečius ir kitas pažeidžiamas grupes. (...) Remiantis tyrimų duomenimis, beveik kas antra lietuvė ir kas trečia europietė yra patyrusi fizinį ir /arba seksualinį smurtą artimoje aplinkoje – tai yra 62 mln. moterų. Net 67 proc. apklaustųjų moterų nesikreipė pagalbos, nepranešė apie smurtą. Tad mes matome tik ledkalnio viršūnę“, – sako J. Sabatauskas.
Jis taip pat pažymi, kad 28-iose Europos Sąjungos valstybėse 18 proc. vyresnių nei 15-os metų moterų patiria persekiojimą.
Virš 80 proc. nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiųjų yra moterys, tačiau, J. Sabatauskas pažymi, kad daugėja ir nukentėjusių vyrų.
„Augantys užfiksuotų smurto artimojoje aplinkoje atvejai rodo, kad bunda visuomenės nariai“, – sako jis.
Nepakankamos bausmės
Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkė Zita Žvikienė nurodo, kad, nors, Apsaugos nuo smurto aplinkoje įstatymas galioja jau ketverius metus, tačiau institucijų pareigūnai ne visada turi žinių, kaip elgtis su smurtu artimoje aplinkoje patyrusiais asmenimis.
„Smurtą patyrusių asmenų apsauga organizuojama nepakankamai efektyviai, nėra tinkamai apsaugoti vaikai, kurių aplinkoje smurtaujama. Be to, policija neužtikrina, kad visais atvejais vaiko teisių skyriams būtų pranešama apie smurtą, kuris sietinas su vaiku.
Stebina tai, kad 2014 metų antroje pusėje, iš analizuotų ikiteisminių tyrimų nebuvo paskirta nei viena iš apsaugos priemonių ar atitinkamų kardomųjų priemonių, iš jų 11 proc. nukentėjusiųjų patyrė pakartotinį smurtą dar vykstant tyrimui. Analizuotos buvo Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių apskritys“, – kalba Z. Žvikienė.
Parlamentarė pažymi, kad Generalinės prokuratūros komitetui pateikta informacija rodo, kad iš 2015 m. pradėtų 7561 ikiteisminių tyrimų, siejamų su smurtu artimoje aplinkoje, 3614 atvejų tebuvo skirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Z. Žvikienė taip pat atkreipia dėmesį, kad kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatyta artumu – skirta tik 473 kartus.
„Galima daryti prielaidą, kad įstatymo sampratoje ir įgyvendinime yra spragų, o gal reikia tobulinti šias įstatymo nuostatas dėl apsaugos priemonių ir griežtesnių kardomųjų priemonių suderinamumo?“, – kalbėjo parlamentarė.
Reikia savivaldybių indėlio
Asociacijos „Moterų informacijos centras“ direktorė Jūratė Šeduikienė sako, kad didžiausia problema yra ta, kad pagalbos sistemą smurtą artimoje aplinkoje patiriantiems asmenims yra nesutvarkyta.
„Mes turime specializuotus pagalbos centrus ir daugelis institucijų mano, kad viskas kaip ir tvarkoje, kad pagalba smurto aukai egzistuoja, bet specializuoto pagalbos centro funkcija yra pirmoji, kritinė pagalba. Tai yra, įvyko smurto atvejis, mes gauname pranešimą iš policijos, mes su auka susisiekėm, suteikiame informaciją, teisinę, psichologinę konsultaciją ir pan., tai yra, dirbama telefonu.
Visgi kai kalbame apie ilgalaikę pagalbą, kur turėtų įsijungti krizių centrai, kurie teiktų ir apgyvendinimo paslaugas ir pan., tai tokių institucijų mes turime ne tiek ir daug“, – kalba J. Šeduikienė.
Pasak jos, trūksta ir susišnekėjimo tarp institucijų, ir pačių institucijų, ilgalaikei pagalbai nėra pakankamo finansavimo.
„Čia turėtų įsitraukti savivaldybės, jos turėtų teikti tokias paslaugas, jas pirkti iš nevyriausybinių ar kitų organizacijų, bet toje vietoje finansavimo nėra“, – sakė specialistė.
Aukoms trūksta ryžto
Visgi J. Šeduikienė pabrėžia, kad sprendžiant smurto šeimoje problemą svarbiausias yra aukos apsisprendimas tai spręsti.
„Labai dažnai moteris nenori išsiskirti su smurtautoju – ji nori nutraukti smurtinius santykius. Tas ėjimas ir ieškojimas kelio, kaip problema turėtų būti išspręsta, užima labai daug laiko – kartais ir 20, 25 metus.
Aš labai gerai prisimenu vieną atvejį: kiek pamenu, Kėdainiuose vykdėme akciją, prie manęs priėjo močiutė ir pasakė: vaikystėje mane mušė tėtis, paskui mane mušė vyras, paskui mane mušė sūnus, dabar mane muša anūkas –aš daugiau taip kentėti nebegaliu“, – sako ji.
J. Šeduikienė sako, kad patyrusios smurtą moterys dažnai nueina pagyventi į krizių centrus, vėliau grįžta pas smurtautoją, po to dar kartą eina į krizių centrą.
„Galbūt tik po penkto-šešto karto ji nusprendžia nutraukti santykius, nes ji nori gyventi su tuo žmogumi, ir tai yra ilgas procesas“, – sako ji.
Specialistė pažymi, kad, jeigu vaikas mato smurtą šeimoje, jiems tai yra priimtinas gyvenimo modelis. Ji taip pat nurodo, kad daug moterų dėl to neatpažįsta smurto – pavyzdžiui, sugriebimą už rankos iki mėlynių laiko normaliu elgesiu.
Tad sprendžiant smurto artimoje problemą, J. Šeduikienės nuomone, reikia didinti žinomumą specializuotų pagalbos centrų, didinti finansavimą jiems.
Specializuoti pagalbos centrai veikia visoje Lietuvoje, iš viso, specialistės teigimu, jų yra apie 16. Gavę pranešimą iš policijos centrų darbuotojai susiskambina su auka per 24 val. ir suteikia reikiamą informaciją, išsiaiškina, kokios pagalbos reikia, tarpininkauja tarp įvairių institucijų.
Reikia švietimo mokykloje
Policijos departamento viešosios policijos valdybos viršininkas Saulius Gagas pažymi, kad beveik 14 proc. nusikalstamų veikų nuo bendro nusikalstamumo sudaro smurtas artimoje aplinkoje. Tai, pasak jo, rodo didelį problemos mastą.
„Policijos įstaigose gaunamų pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje ženkliai daugėja nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo įsigaliojimo. Jeigu pirmaisiais metais gaudavome apie 18 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, tai 2015 metais gavome apie 38 tūkst. pranešimų – tai yra daugiau nei dvigubai. Pirmaisiais įstatymo įsigaliojimo metais turėjome apie 7,5 tūkst. ikiteisminių tyrimų, praėjusias metais – 10 703. Tad smurtas yra, žmonės tos problemos neužsklendžia savyje“, – sako S.Gagas.
Kad smurtautojas nepaveiktų aukos
Sprendžiant šią problemą, policija, sako jis, bando derintis kartu su Generaline prokuratūra, kad vykstant smurtui artimoje aplinkoje kaltinamasis teismą pasiektų kuo galima greičiau.
„Jis išlaikomas iki 48 val. policijos įstaigoje, paskui taikoma kardomoji priemonė nesiartinti ar kita ir kartais tyrimas baigiasi tuo, kad asmuo susitaiko su nukentėjusiąja, ir mes praktiškai neturime rezultato. Tad mes sakome, kad procesas vyktų greičiau ir kaltinamasis prarastų galimybę paveikti asmenį“, – sako jis.
S. Gagas pažymi, kad policija daugiausia dirba su pasekmėmis, o smurtas prasideda dar mokyklose, kurios nenori viešinti smurto tarp vaikų, saugodamos savo prestižą.
„Reikia kalbėti apie tai, kad reikia skatinti mokyklos atsakomybę už smurtą. Be to, kai smurtą patyręs asmuo kreipiasi į gydytojus, medikus, jie turi to taip nepalikti, jie turi suteikti informacijos nukentėjusiesiems, pasiūlyti taikyti poveikio priemones“, – sako pareigūnas.
Smurtas prieš moteris, S. Gago teigimu, daugiausiai pasireiškia tose šeimose, kur be saiko vartojamas alkoholis.
Policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas nurodė, kad reikia ieškoti būdų, kaip išradingai kalbėti apie smurtą šeimoje, kad nepriprastume prie tų kalbų, o augintume sąmoningumą.
