Problemos būna įvairios – mažos ir didelės, paprastos ir sudėtingos. Bet visos jos paprastai būna išsprendžiamos, jei tik iš tikrųjų yra noro jas išspręsti. O kai nėra to noro, kitaip dar vadinamo gera valia, tai ir pati paprasčiausia, vos kelių minučių protinių pastangų reikalaujanti problemėlė tampa niekaip neįveikiamu brūzgynu. Tuomet atsiranda gausybė pasiteisinimų ir “paaiškinimų” – kodėl niekaip nepadaroma tai, ką jau seniai buvo galima ir net būtina padaryti, ir kodėl tai nedaroma normaliu, o ne kažkokiu iškreiptu būdu. Šiuo atveju kalbu apie jau iki gyvo kaulo įgrisusią ir tūkstančius kartų iš visų pusių ištyrinėtą ir aptartą nelietuviškų asmenvardžių rašybos problemą arba, tiksliau sakant, pseudoproblemą. Tai kame gi, pagaliau, jos esmė?
Lietuvoje, kaip ir visose be išimties kitose pasaulio valstybėse, be pagrindinės tautos (“ tautinės daugumos”) gyvena ir kitataučiai (tautinės mažumos). Vieni iš jų gyvena čia jau šimtmečiais, kiti atsikėlė į Lietuvą jau mūsų vis labiau globalėjančiais laikais. Natūralu, kad daugelis iš jų turi nelietuviškus asmenvardžius. Be to, daugėja ir lietuvių (ypač moterų), kurie įgyja nelietuviškas pavardes susituokę su užsieniečiais arba Lietuvos kitataučiais. Kadangi vardas ir pavardė bet kuriam žmogui yra sudėtinis (be to - vienas svarbiausių) asmens tapatybės komponentas, jos taisyklingas fiksavimas gimtąja kalba daugelio žmonių (lietuvių – taip pat) yra suvokiamas kaip esminis tautinio identiteto elementas. Todėl galima suprasti jų natūralų norą pagaliau išvysti dokumentuose savo autentiškus, o ne išdarkytus asmenvardžius.
Rašau “pagaliau”, nes šiuo metu daugelio jų vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduotuose dokumentuose rašomi ne “lietuvių kalba” (kaip kai kam atrodo), o velniai žino kaip, ir štai kodėl. Taip jau buvo, kad teritorijose, jėga įjungtose į Sovietų imperijos sudėtį 1939 – 1940 metais, vien tik vadinamąsias sąjungines respublikas turinčių tautų atstovams buvo palikta “privilegija” regėti popieriuose savo tikrus asmenvardžius. Turbūt daug kas dar prisimena sovietinius pasus (ir raudonus, ir iki jų buvusius pilkšvus), kuriuose viename puslapyje vardas ir pavardė buvo įrašomas rusiškomis raidėmis, o kitame – atitinkamos sąjunginės respublikos kalba. Lietuvių, latvių ir estų asmenvardžiai rusiškomis raidėmis buvo perteikiami beveik be iškraipymų (tik papildant juos tėvavardžiais), o štai ukrainiečiams ir gudams “pasisekė” mažiau – ten rusiškose įrašuose asmenvardžiai būdavo surusinami. Pavyzdžiui, gudas Vaclau Sakalouski rusiškame įraše tapdavo Vaclavu Sokolovskiu, o ukrainietis Dmitro Čornovil – Dmitrijumi Černovolu.
Dar blogiau buvo lenkams, pusantro milijono kurių gyveno Vakarų Ukrainoje, Vakarų Gudijoje ir Pietryčių Lietuvoje. Jų vardai ir pavardės buvo surusinami “rusiškuose” (“sąjunginiuose”) sovietinio paso puslapiuose, o “tautiniuose” (“respublikiniuose”) – atitinkamai “suukraininami”, “sugudinami” ir “sulietuvinami”. Kodėl rašau surusinami be kabučių, o “sulietuvinami “ etc. – kabutėse? Spręskite patys. Pavyzdžiui, “Jan Kwiatkowski” sovietiniame pase pavirsdavo į “Ivaną Kvetkovskij”, tik rusiškai tai būdavo įrašoma “kirilica”, o “lietuviškai” – lietuviškais rašmenimis. Štai dėl kokių neva “lietuviškų” Lietuvos lenkų pavardžių formų šiuo metu vėl taškomasi seilėmis ir dėl ko liejamos ašaros (gerai, kad dar ne kraujas).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir pradėjus keisti sovietinius pasus lietuviškais, į juos buvo perkeltas ir visos šitos nesąmonės. Mums, lietuviams, viskas tiko – dingo niekam nereikalingi įrašai “kirilica” ir tėvavardžiai, liko tik normaliai lietuviškai įrašyti vardai ir pavardės. O Lietuvos lenkas “Janas Kwiatkowskis” ir toliau, kaip ir sovietinės okupacijos metais, liko tituluojamas “Ivanu Kvetkovskij”. Kokia tai kalba? Lietuvių? Baikite juokus. Lenkų? Ne. Gudų? Irgi ne. Arčiausia tiesos turbūt būtų nuomonė, kad tai yra lenkiška pavardė, kuri iškraipyta pagal rusų kalbos dėsnius, bet užrašyta lietuviškais rašmenimis.
Kaip matome, problema nėra nei politinė, nei teisinė, nei techninė. Iš dalies ją galima būtų vadinti filologine problema, kurią irgi galima nesunkiai išspręsti, nustačius nelietuviškų asmenvardžių fiksavimo dokumentuose tvarką. O ši tvarka galėtų būti tokia:
- kitataučių, kurių gimtojoje kalboje yra naudojamas lotynų rašmenų pagrindu sukurtas raidynas, asmenvardžiai gali būti fiksuojamos originalo kalba. Pasinaudoti šia galimybe arba fiksuoti asmenvardį fonetiškai (lietuviškais rašmenimis) – kiekvieno Lietuvos piliečio asmeninio apsisprendimo reikalas;
- kitataučių, kurių gimtojoje kalboje yra naudojamas kitas, ne lotynų rašmenų pagrindu sukurtas raidynas arba hieroglifų raštas, asmenvardžiai fiksuojamos fonetiškai – lietuviškais rašmenimis. Išimtys gali būti taikomos tik asmenims, anksčiau turėjusiems kitos valstybės išduotus asmens dokumentus, kuriuose jų asmenvardžiai buvo užfiksuoti lotyniškais rašmenimis ir kas gali būti prilyginta įrašui gimtąja kalba;
- lietuviai, įgiję Lietuvos kitataučių arba užsieniečių pavardes, patys sprendžia – rašyti jas fonetiškai (lietuviškais rašmenimis) ar originalo kalba.
Iš esmės viskas – maždaug to ir tiek tereikia. Bet ne – jau beveik du dešimtmečius vyksta kažkoks protu nesuvokiamas farsas, kurio dalyviai užsispyrę šneka “ne apie tai”. Bėga metai, keičiasi valdančiosios partijos ir prezidentai – nesikeičia tik gėdingas nenoras “uždaryti” šį klausimą. Maža to – elementarus klausimas dirbtinai paverčiamas rimta problema, kuri kaitina tautinius jausmus; ji perkeliama į tarptautinių santykių lygmenį ir net du kartus tampa Lietuvos Konstitucinio teismo aiškinimosi ir aiškinimo objektu. Beje, aiškinamasi buvo ne apie esminius, o apie antraeilius ir iš esmės nieko nelemiančius dalykus.
Iš paskutinio KT išaiškinimo sužinojome, kad nelietuviškus asmenvardžius originalo kalba įrašyti lietuviškuosiuose pasuose bus galima, tačiau iš esmės tie įrašai bus niekiniai. Va čia ir prasidėjo… Kadangi KT išaiškinimas buvo surašytas teisine kalba, žiniasklaida išsivertė jį lietuviškai skirtingai – ir kaip teigiamą, ir kaip neigiamą atsakymą į Seimo paklausimą. Ko tik neperskaičiau per keletą dienų - ir tai, kad nelietuviški asmenvardžiai sugriaus lietuvių kalbos struktūrą, ir apie tai, kad dabar teks keisti Konstituciją, nes, įrašius pase asmenvardį originalo kalba, bus pažeistas valstybinės kalbos įstatymas.
Kaip neigiamą ji pateikė ir Lenkijos žiniasklaida, atitinkamai reagavo ir šios valstybės vadovas. Apie interneto komentatorius išvis geriau patylėsiu. Bet ar verta kabinėtis prie anoniminių internautų, kai panašiai mąsto ir mūsų Seimo pirmininko pavaduotojas Raimundas Šukys. Pasak jo, jeigu pavardės asmens dokumentuose būtų rašomos ne lietuvių kalba, tai paneigtų lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusą.
Kitaip sakant, mūsų valstybinė kalba bus saugi tol, kol mūsų bendrapiliečių lenkų pavardės ir toliau bus rašomos surusinta forma, bet lietuviškomis raidėmis. “Jan Kwiatkowski“ – tai mirtinas pavojus mūsų Konstitucijai bei joje įtvirtintam valstybiniam lietuvių kalbos statusui, tai - mūsų kalbos struktūros griovimas, o štai “Ivan Kviatkovskij” – tai lietuviškumo apoteozė. Bet ką gali žinoti – gal kada nors ir ponui R.Šukiui teks apsigyventi kur nors svetur – gal Lenkijoje, gal Vokietijoje, o gal – Amerikoje. Kas, jeigu ir ten tuomet valdžia susirūpins lenkų (vokiečių, anglų) kalbos gynimu nuo jos struktūros griovimo arba nuo valstybinio jos statuso išniekinimo? Juk teks tada pamiršti apie savo lietuvišką išdidumą ir irgi pratintis prie “pagerintos“ pavardės, kuri butų rašoma Szukis Lenkijoje, Schukies Vokietijoje ar Shoocees JAV.
Ar patiktų?
