Imantas Melianas

Šių metų balandžio 16 d. sukako 130 metų, kai gimė žymus Lietuvos totorių veikėjas, filosofas ir orientalistas, muftijus Jokūbas Šinkevičius (Jakub Szynkiewicz), bet tik šį penktadienį, rugsėjo 5 d., prie pastato Vilniuje, Aušros Vartų g. 7, bus atidaryta jo atminimui skirta memorialinė lenta. J.Šinkevičius gimė 1884 m. balandžio 16 d. buvusios istorinės Lietuvos teritorijoje, Minsko gubernijos Slucko apskrities Liachovičių miestelyje. 1904 m. jis baigė Minsko realinę gimnaziją.

Prieš porą dienų Eurazijos (politiniu požiūriu) erdvę sudrebino grėsmingas Kazachijos prezidento Nursultano Nazarbajevo pareiškimas, http://nr2.com.ua/News/politics_and_society/Nazarbaev-Kazahstan-mozhet-otkazatsya-ot-Evraziyskogo-soyuza-78917.html kuris daugeliui stebėtojų pasirodė kiek netikėtas. Pažvelkime į šio akibrokšto kontekstą plačiau.

Yra Lietuvoje toks politikas – per Darbo partijos sąrašą į LR Seimą (o tuo pačiu – ir į valdančiąją daugumą) patekęs partijos „Lietuvos rusų sąjunga“ (LRS) pirmininkas Sergejus Dmitrijevas. Žinant, kiek drąsių ir sąžiningų etninių rusų Ukrainoje ir net pačioje Rusijoje – kad ir tinklalapių Grani.ru, Ej.ru, Kasparov.ru ir kt.

Naktį iš 2014 metų liepos 31 į rugpjūčio 1 dieną Armėnijos pajėgos pabandė įsiveržti į Azerbaidžano teritorijos gilumą. Atremiant šį išpuolį, žuvo nemažai Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų karių. Asociacijos „Lietuva–Azerbaidžanas“ nariai mano, kad ši Armėnijos provokacija lygintina su nesenais „Hamas“ teroristų išpuoliais prieš Izraelį, privertusiais šią valstybę imtis adekvačių atsakomųjų priemonių.

Birželio 12 dieną Rusijos Federacijoje bus švenčiama viena iš keturių „patriotinių“ šios valstybės švenčių – „Rusijos diena“. Turbūt nereikia aiškinti, kad pastaraisiais metais valdiškas patriotizmas įgavo šioje šalyje itin odiozines formas ir tapo kažkokiu rusiško nacionalizmo, imperinio revanšizmo, nostalgijos „geriems sovietiniams laikams“ ir „Rusijos didybės atkūrėjo“ V.Putino kulto mišiniu.

Dar nieko nežinote? Pasirodo, jau šį antradienį, gegužės 6 dieną, šalia Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos ir Seimo įvyks istorinis įvykis – mitingas „už valstybinę kalbą, tautą, Lietuvos valstybę ir jos nedalomumą“. Tiesa, reikėjo paplušėti, kol išsiaiškinau, kas yra tie kažkieno naikinamos (juk taip reikėtų suprasti?) mūsų kalbos, kažkokiu būdu skriaudžiamos mūsų tautos ir išparceliavimui neva paruoštos Lietuvos valstybės gynėjai, nes ilgai negalėjau surasti jokio skelbimo net labiausiai ultr...

Šių metų kovo 31 dieną Vilniuje leidžiamame proputiniškame laikraštyje „Obzor“ (“Apžvalga”) buvo išspausdintas Rusijos tėvynainių užsienyje gynimo centro “Moskva – Rossijane” koordinacinės tarybos nario, Lietuvos rusų sąjungos pirmininko ir net, kaip pasirodo, Lietuvos Respublikos Seimo nario Sergejaus Dmitrijevo paskutinis įspėjimas mūsų šalies politikams ir visuomenės veikėjams, kažkodėl pavadintas „Lietuvos rusų sąjungos kreipimusi dėl įvykių Ukrainoje“ (http://www.obzor.

Civilizuotas pasaulis niekaip negali atsigauti nuo šoko – Rusijos įvykdytos Ukrainos teritorijos dalies aneksijos. Ypač visus glumina tai, kad prieš tai kaip ir nebuvo jokios pastebimesnės įtampos, jokio „nuo senų laikų“ rusenančio konflikto. Istorijos kūrėju pasijutęs V.Putinas veikia absoliučiai ciniškai, su pasimėgavimu spjaudamas į veidą visai Trečiuoju pasauliniu karu šantažuojamai žmonijai.

Praėjusį antradienį, vasario 18 dieną, Lietuvos Vyriausybės rūmuose įvyko pasitarimas tautybių politikos klausimais, į kurį atvyko virš dvidešimties visai šaliai žinomų asmenų – pozityviai šiuo klausimu nusiteikusių intelektualų ir kai kurių tautinių mažumų organizacijų atstovų.

Vilniaus viršūnių susitikimas įvyko. Gruzija ir Moldova parafavo Asociacijos ir laisvos prekybos su Europos Sąjunga sutartį, o Azerbaidžanas – pasirašė sutartį dėl palengvinto vizų režimo. Sakyčiau, labai net neblogai. Žinoma, šiek tiek gaila, kad Rusijos spaudžiama Ukraina atidėjo savo lemiamą žingsnį ateičiai, bet nieko nepataisomo (skirtingai nuo situacijos su Armėnija) tame nėra, nieko baisaus neįvyko. Ne viskas iš karto. Bet apie visa tai daugiau ir geriau parašys kiti apžvalgininkai.

Lapkričio 11 dieną oficialiai startavo Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų kampanija, nors numanomi pagrindiniai jos dalyviai dar netarė savo svaraus žodžio. Žinoma, tai visai nereiškia, kad visuomenė nežino jų tikrų vardų arba jų nepažįsta. Pažįsta, ir gan neblogai, nes bent vienas, tiksliau – viena iš jų yra linkusi periodiškai pateikti tam tikrus akibrokštus.

Spalio 28 – osios vakarą Pamėnkalnyje (jokiame ne Tauro kalne – tokio Vilniuje apskritai nėra, tai – tik neteisingas vertimas iš lenkiško „Góra Buffalowa“) susirinkę tautininkai paminėjo Lietuvos kariuomenės įžengimo į Vilnių 74 – ąsias metines (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vilniaus-atgavimo-sventeje-j-pankos-spjuvis-l-linkeviciui.

Šiuolaikiniame pasaulyje galima būtų gyventi daug saugiau ir sočiau, jei bent jau Vakarų (kitaip tariant – civilizuotų) valstybių vadovai ir kiti politikai turėtų daugiau laiko įsigilinti į visokiausias tariamai nereikšmingas detales.

Senokai, jau nuo 2007 - ųjų vasario, nebetarnauju Tautosaugos departamente, kitaip sakant, mūsų Tėvynės Lietuvos politinėje policijoje. Nebetarnauju, nes “netekau pasitikėjimo” po to, kai 2005 – aisiais nuvežiau Patriarchui ganėtinai įtikinančių popierių apie kai kuriuos lengvai pažeidžiamus vyrus - KGB rezervistus, kurie buvo infiltruoti į itin svarbias Lietuvos institucijas ir tapę jų vadovais.

Šių metų liepos 31 dieną azerbaidžanietiškas tinklalapis Vesti.az patalpino savo puslapiuose žurnalisto Bachramo Batyjevo straipsnį „Šis pokalbis telefonu gali tapti didelio skandalo tarp Azerbaidžano ir Lietuvos priežastimi“ (http://m.vesti.az/news/167851). Straipsnyje rašoma, kad liepos 8 dieną viską sugeriančiame tinklalapyje Youtube.

Abi priežastys „kaltos“, kodėl nedėstysiu čia elementarių dalykų, jog iš istorikų laukiama profesionalumo, o iš politikų – sąžiningumo (arba atvirkščiai; dar geriau – to ir ano kartu). Viena vertus – paprasčiausiai tingiu, o kita vertus - visi ir be manęs tai puikiai žino. Išvadas irgi pasiliksiu pabaigai. Taigi iš pradžių – tik faktai ir jų komentarai – kad būtų aiškiau ir niekas niekam kažkaip „nepasirodytų“. Faktų nėra labai daug, todėl pradėsiu nuo jų inventorizavimo. Faktas Nr.

  Niekas, jokie istoriniai, religiniai ar politiniai motyvai, negali pateisinti nekaltų žmonių žudynių. Tai pasakytina ir apie šimtus tūkstančių Turkijos armėnų, žuvusių rytiniuose Osmanų imperijos provincijose Pirmojo pasaulinio karo ir tuomet vykusių tarpbendruomeninių susirėmimų metu.

Vėlų sekmadienio vakarą kartu su kolega žurnalistu grįžome iš daugiadienės varginančios kelionės, kurios metu buvome priversti nuolat keisti mus skraidinančius lėktuvus (vienas jų taip ir nesugebėjo pakilti), ir vos ne pusiau išsirenginėti kiekviename tranzitiniame oro uoste mus tikrinančių pareigūnų nurodymu. Ka gi, tvarka yra tvarka, ir nėr čia ko šakotis. Kaip sakoma, nieko asmeniško, ir jokių pretenzijų.

Iškart skubu atsiprašyti skaitytojų dėl keistoko šio teksto pavadinimo, bet būtent profesorius Vytautas Landsbergis, žydų tautybės JAV piliečiai ir paslaptingieji „kedofilai” (matomai pedofilų priešininkai) dažniausiai minimi kaip blogį įkūnijančios jėgos. Tokį įspūdį kelia „Balso.lt” kai kurių skaitytojų komentarai po šio tinklalapio autorių rašiniais.

Gyveno kartą tokie Naūru salos čiabuviai. Gyveno savo laukinį gyvenimą nei gerai, nei blogai – taip pat, kaip ir kiti Okeanijos čiabuviai, kol maždaug prieš du šimtus dešimt metų šios salos neatrado anglų jūrininkai. Daug ką patirti naūriečiams teko ir tuomet, kai salą valdė aukštesnei civilizacijai priklausę ateiviai – vokiečiai, australai ir japonai. Niekas tačiau negalėjo prilygti pokyčiams, susijusiems su fosforitų telkiniais, kurie buvo aptikti saloje XX amžiaus pradžioje.

Vis dėl to teisingai senoliai sakydavo: „Niekad neik su Velniu obuoliauti“. Štai susidėjo berniukai ir mergaitės, pasivadinę skambiu „valstybininkų“ vardu, su Šėtono imperijos emisarais, ir jau prieina liepto galą. O dar neseniai atrodė galingi Lietuvoje kaip niekas kitas – viskas buvo jų rankose: prezidentūra su prezidentu, pozicija su opozicija, ministerijos (pradedant nuo Užsienio), teismai (įskaitant Konstitucinį), spec. tarnybos ir nacionalinė spauda kartu su nacionaliniu transliuotoju.

Lapkričio 27 dieną  Lietuvą pasiekė Rusijos Federacijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo oficialūs pasiūlymai dėl naujos Europos saugumo architektūros  - “Europos saugumo sutarties projektas”. Yra, žinote, rusų politikoje ir diplomatijoje toks specifinis žanras, kai tau, visai neketinančiam nieko pulti, staiga pasiūloma “sudaryti taiką”. Nesutiksi – na, patys suprantate… Čia panašiai kaip ramiai einant gatve tave užkabina augalotas nebrendyla, griebia tave už atlapų ir švokščia: “Na ner...

Problemos būna įvairios – mažos ir didelės, paprastos ir sudėtingos. Bet visos jos paprastai būna išsprendžiamos, jei tik iš tikrųjų yra noro jas išspręsti. O kai nėra to noro, kitaip dar vadinamo gera valia, tai ir pati paprasčiausia, vos kelių minučių protinių pastangų reikalaujanti problemėlė tampa niekaip neįveikiamu brūzgynu.

Mokslinė fantastinė apybraiža (visi joje aprašyti įvykiai ir jų dalyviai yra išgalvoti, o bet kokie sutapimai su  Jūsų neva atpažįstama tikrove – atsitiktiniai) Nors Gagarijos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas dar prieš tūkstantį metų, šį daug iškentėjusi šalis jau du kartus buvo pradingusi iš politinio pasaulio žemėlapio, ir abusyk – savo neprognozuojamos kaimynės Hamlandijos “deka”. Bet maždaug prieš dvidešimtmetį gagarams pavyko išsivaduoti iš dusinančio hamlan...

Jau kurį laiką stebime nerimą keliančius bandymus pakeisti Lietuvos užsienio politikos kursą. Kadangi tokie raginimai sklinda ne iš kur nors, bet iš pagrindinių institucijų, atsakingų už mūsų valstybės užsienio politikos formavimą – prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos, yra realus pavojus, kad šie “pamąstymai” gali tapti kūnu. Juolab kad apsireiškė ir visas būrys daugiau ar mažiau žinomų autorių, su neregėtu aktyvumu “populiarinančių” šį neva naują (taigi “pažangų”) požiūrį.

Praeitą savaitę buvo paviešintas įdomus dokumentas – Europos Sąjungos (ES) užsakyta ataskaita apie pernykščio karo tarp Rusijos ir Gruzijos priežąstis, kurią parengė kelios dešimtys įvairiausių sričių specialistų. Kadangi minėtos ataskaitos lietuviško vertimo dar nėra,  dauguma Lietuvos skaitytojų susipažino su jos pagrindiniais teiginiais ne tiesiogiai, o iš mūsų apžvalgininkų pateiktų ataskaitos atpasakojimų.

Metodinė pagalba kolegoms „čečenologams“ ir „osetologams“ Vieni paskui kitus sekantys rinkimai, inauguracijos, atsistatydinimai ir paskyrimai – ir visa tai gilėjančios ūkio krizės fone – baigia visai užgožti lietuvių domėjimąsi užsienio įvykiais. Kaip sakoma – ne tas galvoje. Tokiame kontekste net tai, kas buvo mums jau neblogai pažįstama ir tarsi suprantama, ir kas galėjo būti lyginama su netolima mūsų pačių istorija, vėl panyra į beformį neapibrėžtumo rūką.

...Tautos, kaip ir pavieniai žmonės, turi būti ne tik „pragmatiškos“ (t.y. merkantilios), bet ir vykdyti Apvaizdos joms skirtą misiją Tūkstantmetė Lietuva – jau įvykęs istorijos faktas, prie kurio meninio įprasminimo gerokai pavėlavę dar supuls mūsų rašytojai, kompozitoriai ir kinematografininkai.

Atsiverčiu anaiptol ne šimtmečio senumo spalvotą laikraštį, kuris šiaip  neperdažniausiai patenka į mano rankas,  ir suglumęs skaitau: “Pasiglemžę lietuvių bajoriją, lenkai uoliai ėmėsi  lenkinti ir visą Lietuvą.

...Budelis užnėrė nelaimėlei ant kaklo kilpą, ir kranas iš lėto pradėjo kelti priešmirtinių traukulių tampomą  merginos kūną virš aikštėje susirinkusios žioplių minios. Štai taip jai, prakeiktajai – dabar žinos (tiesa, labai neilgai, vos kelias sekundes), kad moteriai be vyro, tėvo ar brolio palydos negalima sėstis į svetimo vyriškio automobilį.

Daug šimtmečių (mažiausiai 500 metų) lenkų ir lietuvių tautų istorijos buvo neatsiejamos viena nuo kitos. Bendri priešai, bendros pergalės, bendri nuopuoliai ir bendras likimas.  Istorikas Alfredas Bumblauskas pasakojo man, kad kartą jo draugas dailininkas Petras Repšys nutarė sukurti kūrinių ciklą, skirtą lietuviško ginklo pergalėms.

Bet kurios modernios valstybės pilietinė visuomenė yra įvairiatautė; skiriasi tik skirtingų tautybių atstovų joje proporcijos. Tokia įvairiatautė pilietinė visuomenė kitaip dar vadinama pilietine, arba politine tauta (nacija), taip skiriant šią sąvoką nuo tautos siaurąja žodžio prasme – etnoso. Tautiečiai (vieno etnoso atstovai) gali gyventi skirtingose pasaulio šalyse ir būti skirtingų valstybių piliečiai, tačiau paprastai juos jungia bendro (tikro arba menamo) istorinio likimo suvokimas.

Tęsiant pasakojimą apie dirbtinai sujungtas skirtingas (kad ir giminingas) Rusijos tautas, neįmanoma nepaminėti nencų ir nešų pavyzdžio. Veltui ieškotumete pastarųjų pavadinimo oficialiuosiuose Rusijos dokumentuose – nešų ten nėra; visur minimi tik nencai. Geriausiu atveju nešai figuruoja juose „miškinių nencų“ vardu kaip nencų tautos etnografinė grupė. O kaip gi yra iš tikrųjų? Carinė Rusija prisijungė nencų ir nešų gyvenamas teritorijas dar XVI – XVII amžiuje.

Rinkimus katastrofiškai laimėjus kandidatei, kuri dar vadinta favorite, o galiausiai – būsima prezidente (čia panašiai kaip kiaušinis iš pradžių virsta baisuokliu ančiuku, o paskiau – prašmatnia baltaja gulbe), atėjo laikas pasvarstyti  apie tam tikrus skaičius, paprasčiau vadinamus procentais.

Ne paslaptis, kad savo tautos ir šalies istorijos neišmanymas (arba vienpusiškas, taigi – iškreiptas jos „išmanymas“) ir nesugebėjimas traktuoti  jos faktus ir reiškinius  pasaulinės istorijos kontekste dažnai neleidžia mums adekvačiai suvokti ir mūsų dabartį. Kalbėdamas apie dabartį, turiu omenyje įvairiausius Lietuvoje ir aplink ją vykstančius procesus, taip pat šių procesų viešus ir slaptus veikėjus.

Tėvynę, kaip ir artimą žmogų, priimame ir mylime tokią, kokia ji yra. Su visais jos istorijos vingiais, su jos pergalėmis ir netektimis, su stulbinančiais pasiekimais ir skaudžiais nuopuoliais. Nes Tėvynė ir jos istorija yra vientisa ir nedaloma, o atsakomybė dėl jos likimo – bendra mums visiems.

Kaip jau minėjau ankstesnėse ciklo dalyse, bijodama pavergtų tautų sąmonėjimo ir numanomo jų pasipriešinimo vykdytam (ir dabar tebevykdomam) nutautinimui, Rusijos valdžia praktikavo (ir dabar praktikuoja) ne tik jų skaldymo, bet ir dirbtinio tautų „vienijimo“ politiką, kai skirtingomis kalbomis kalbančios ir skirtingą savimonę bei skirtingus savivardžius (etnonimus) turinčios tautos buvo skelbiamos vieninga tauta.

Autorius tęsia ciklą apie tai, kaip Kremliaus imperatoriai kuria ir naikina tautas. Taulai Nieko nuostabaus, kad dauguma ne tik Lietuvos, bet ir pačios Rusijos gyventojų net nėra girdėję apie tokią Šiaurės Kaukazo tautą – taulus. Jos pavadinimas neatsispindi nei gyventojų surašymų medžiagoje, nei autonomijų pavadinimuose; nerasime jo ir Rusijos piliečių pasų puslapiuose, kuriuose būna įrašoma asmens tautybė.

Tęsiu subjektyvius pastebėjimus apie Rusijos tautinės politikos bruožus. Jau rašiau, kad po to, kai “baltieji” rusai užkariavo nepriklausomą Kalniečių Respubliką (1918 – 1919 m.; prezidentas – čečėnas Tapa Čermojevas), o bolševikai likvidavo ją pakeitusį Šiaurė Kaukazo Emyratą (1919 – 1920 m.; emyras – čečėnas Uzunhajiras Chadžichanas), 1921 metais buvo įkurta Kalniečių ASSR Rusijos SFSR sudėtyje.

Nagrinėjant Rusijos (nesvarbu – carinės, komunistinės ar „putininės“) politiką kitų tautų atžvilgiu, galima tik stebėtis jos „išradingumu“. Viena iš priemonių, kuri buvo ir yra taikoma, siekiant suvaržyti vienos arba kitos tautos savimonės tapsmą – dirbtinis vieningos tautos skaldymas arba priešingai, kelių tautų paskelbimas viena (vieninga) tauta. Nenorėdamas tuščiažodžiauti, pereisiu prie konkrečių pavyzdžių, juolab kad jų daugiau negu pakanka.

Tęsiu subjektyvius pastebėjimus apie Rusijos tautinės politikos bruožus. Nesutinku su teiginiais, kad Rusija lygintina su senomis kolonijinėmis imperijomis. Šios užkariavimų nebevykdo. Praeitoje ir šioje dalyse kalbu apie nepakitusį Maskvos politikos braižą. 1944 metais pasaulio žemėlapyje neliko dar vienos valstybės – Tuvos Liaudies Respublikos, kuri buvo įsikūrusi tarp SSRS ir Mongolijos.

Per visą savo istorija Rusija nuolat siekė pavergti kuo daugiau tautų ir prisijungti kuo daugiau teritorijų – būtent taip iš mažos Maskvos kunigaikštystės ji tapo Rusijos imperija.

Žinomas čečėnų politologas Abdurachmanas Avtorchanovas (1908/10 – 1997) 1952 metais parašė įdomią ir iki šiol savo vertės nepraradusią knygą – „Tautžudystė Sovietų sąjungoje“ („Narodoubijstvo v SSSR“). Laikai keičiasi, bet tik ne Rusijoje, kurioje sąvoka „tautžudystė“ lieka aktuali ir šiandien.

Neretai žiniasklaidoje arba oficialių asmenų pareiškimuose skamba pavojaus varpai dėl lietuvių tautos ir lietuvių kalbos likimo. Skirtingi autoriai bando įtikinti visuomenę, kad esame atsidūrę ties praraja ir todėl būtina griebtis kažkokių radikalių priemonių, kurios leistų išgelbėti Lietuvą nuo pražūties. Kalbant apie lietuvių tautos išnykimą, kaip pagrindinė problema paprastai nurodoma emigracija ir jos mastai.

Kai prieš porą su trupučiu metų Lietuva sužinojo apie tai, kas ir kaip iš tikrųjų valdo mūsų šalį ir mūsų likimus, pamaniau, kad žmonės gali paankstinti pribrendusias permainas ir nesulaukę Seimo rinkimų.   Vėlų spalio 12 vakarą šių iliuzijų neliko. Pasirodo, kad tiesiog buvau užsisklendęs keliasdešimties bendraminčių rate ir nė velnio neišmanau apie savo tautiečius ir kitokius bendrapiliečius.

Vienas talentingiausių (ir principingiausių) Lietuvos politikos apžvalgininkų, tuo metu vadovavęs “Ekstros” žurnalui, maždaug prieš du su puse metų atvirai įvardino niekieno nerinktą ir niekam (bent jau Lietuvoje) neatsakingą slaptąją Lietuvos valdžią, pavadinęs ją “žydrųjų albinų” klanu. Manau, kad jis tikrai labai gerai žinojo, ką sako ir rašo.

Iki Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų lieka vis mažiau laiko. Maždaug pusė mūsų valstybės piliečių jau yra apsisprendusi, kokių politinių jėgų atstovus ji norėtų matyti atnaujintoje Tautos atstovybėje, ir, pernelyg nesukdama sau galvos, ketina pasirinkti iš to paties dabartinio Seimo partijų siūlomo asortimento.

Mustafa Kemalis Atatiurkas – modernios Turkijos patriarchas Rusijos agresija prieš Gruziją verčia Lietuvą iš naujo peržiūrėti savo gynybinę doktriną ir dar kartą „inventorizuoti“ mūsų pagrindinius esamus ir potencialius sąjungininkus – kaip NATO viduje, taip ir už šios organizacijos ribų. Keista, kad šiame kontekste beveik neminima (ir visai be reikalo) Turkija, kuri kai kam iki šiol atrodo kaip kažkas tolima ir svetima.

Dieną prieš karą sulaukiau skambučio iš „Žinių radijo“. Laidos „Dienos klausimas“ vedėjas paprašė pakomentuoti – ką reiškia Rusijos kariuomenės telkimas prie Gruzijos sienų ir kaip aš vertinų gruzinų ir osetinų santykius? Tuomet atsakiau, kad iš Rusijos galima tikėtis visko, bet nepriklausomai nuo to, įsiverš Rusijos kariuomenė į Gruziją ar apsiribos jėgos demonstravimu, tai niekaip nėra susiję su gruzinų ir osetinų santykiais arba pastarųjų patirtomis tikromis ar menamomis skriaudomis.