Žinomas čečėnų politologas Abdurachmanas Avtorchanovas (1908/10 – 1997) 1952 metais parašė įdomią ir iki šiol savo vertės nepraradusią knygą – „Tautžudystė Sovietų sąjungoje“ („Narodoubijstvo v SSSR“). Laikai keičiasi, bet tik ne Rusijoje, kurioje sąvoka „tautžudystė“ lieka aktuali ir šiandien. Turiu omenyje ne tik Maskvos fašistinio režimo vykdomą čečėnų tautos genocidą (juolab kad kąžin ar teisinga būtų vadinti Ičkerijos Čečėnų Respubliką sudėtine Rusijos dalimi), bet ir kitas, rafinuotesnes Rusijos tautų naikinimo formas. Pabandykime apžvlgti konkrečius šios nusikalstamos praktikos pavyzdžius. Pradėkime nuo karelų.
Karelai („karjalaizet“) – viena iš vakarų finų etninių grupių, kuri žinoma jau nuo antrojo tūkstantmečio po Kr. pradžios, taigi karelai yra istoriniai lietuvių amžininkai. Tuo metu jie gyveno dabartinės Suomijos vidurio rytuose ir dabartinės Karelijos respublikos Rusijos sudėtyje pietvakarinėje dalyje. Jau 11 amžiuje karelai pajudėjo į rytus, kur pradėjo maišytis su savo rytiniais giminaičiais vepsais („bepsia“, arba „liudinikad“), gyvenusiais didžiuliame plote tarp Ladogos bei Onegos ežerų vakaruose ir dabartinės Komijos respublikos rytuose (dalis vepsų įėjo į komių tautos sudėtį). Iš sukarelėjusių vepsų susidarė karelų tautos liūdikų („liūdilainė“, arba „liūdikioi“), o iš karelų ir vepsų susimaišymo – lyvikų („lyvgiliainė“, arba „lyvikioi“) etnografinės grupės. Skirtingai nuo jų, „tikrieji“ karelai vadina save „karjalani“. Panašiu laiku karelai pradėjo veržtis ir į šiaurę (prie Botnijos įlankos ir Baltosios jūros), kur jie asimiliavo dalį samių („saami“).
Sunku pasakyti, kaip susiklostytų karelų istorinis likimas, jei niekas netrukdytų savaimingo jų vystymosi. Greičiausiai jie (galbūt – taip pat ir vepsai) įeitų į vieningos suomių („suomalaiset“) tautos sudėtį, nes „tikrųjų“ karelų šnekamoji kalba yra suomių kalbos tarmė (lyvikų ir liūdikų tarmės artimesnės vepsų kalbai). Bet įvyko kitaip – iš pietų į karelų žemes pradėjo veržtis Novgorodo rusai, o iš vakarų – švedai. Atitinkamai vakariniai karelai priėmė katalikų tikėjimą (vėliau jie kartu su švedais tapo liuteronais) ir kartu su kitomis švedų valdomomis suomiakalbėmis grupėmis įsiliejo į besiformuojančios suomių tautos sudėtį, o rytiniai priėmė stačiatikybę ir liko Rusijos tautine mažuma. 17 amžiuje dalis karelų buvo perkelta iš jų tradicinės etninės teritorijos į Tverės regioną vidurio Rusijoje.
Takoskyra tarp vakarinių ir rytinių karelų neišnyko ir po to, kai 1809 metais visa Suomija atiteko rusams (priklausė jiems iki 1917 metų), nes Suomija išlaikė tam tikrą politinę ir kultūrinę autonomiją, ko negalėjo būti „rusiškose“ karelų gyvenamose gubernijose – Oloneco ir Archangelsko. Kadangi Suomijos karelai šiandien yra integrali suomių tautos dalis, toliau kalbėsime tik apie Rusijos karelus ir jų tolesnį likimą.
Jau nuo to laiko, kai caras Petras I įkūrė finų tautų žemėse naują Rusijos sostinę Sankt Peterburgą, Rusijos valdžia nuolat stengėsi pakeisti šio regiono etnodemografinę situaciją. Ji skatino masinį rusų valstiečių persikėlimą į žemes aplink naująją sostinę ir spartino senųjų vietos gyventojų nutautinimą. Tai jai tapo ypač aktualu po to, kai 19 amžiaus viduryje sustiprėjo suomių tautinis judėjimas. Caro valdžia bijojo, kad jis gali persimesti į Ingriją (teritoriją tarp Narvos ir Nevos upių) ir į karelų stačiatikių žemes, todėl buvo skatinamas atskiras nuo suomių ingrų (ižorų, “ižori”), vadžių („vadako“ arba „vadjalain“), karelų ir vepsų identitetas.
Situacija nepasikeitė ir po to, kai valdžią Rusijoje užgrobė bolševikai. Nors jau 1920 metais buvo sukurta vadinamoji Karelijos darbo komuna Rusijos SFSR sudėtyje (1923 metais ji buvo pertvarkyta į Karelijos ASSR), tik 1937 metais buvo sukurta raštija karelų kalba „kirilicos“ raidyno pagrindu, kuri buvo dirbtinė (bandyta suderinti „tikrųjų“ karelų tarmę, artimą suomių kalbai, su vepsų kalbai artimesnėmis lyvikų ir liūdikų tarmėmis). Įdomu, kad raštija Tverės karelams (1926 metais Tverės srityje gyveno 140 tūkst. karelų; dabar – tik 20 tūkst.), ir dar lotynų raidyno pagrindu, buvo sukurta jau 30 –ųjų metų pradžioje, o naudojama – iki 1939 metų. Tai galima paaiškinti tuo, kad Tverės karelai gyveno „strategiškai nepavojingame“ regione ir todėl, Maskvos vadovų nuomone, negalėjo būti Suomijos „penktoji kolona“. Kaip ten bebūtų, nuo 1938 iki 1940 metų SSRS valdžia visgi leido naudoti minėtą dirbtinę karelų kalbą, tik šįkart jau lotynų raidyno pagrindu, ir Karelijos ASSR karelams. Greičiausiai tokiu būdu buvo bandoma priešpastatyti dirbtinai konstruojamą karelų rašto kalbą suomių kalbai, kuri tuo metu buvo suvokiama kaip Rusijos karelų potencialaus indoktrinavimo (iš Suomijos pusės) kalba.
Galimas dalykas, kad komunistų valdžios proteguojama karelų rašto kalba po kurio laiko prigytų, tačiau tam sutrukdė naujos politinės peripetijos. 1940 metais Sovietų sąjunga užpuolė Suomiją ir atplėšė dalį jos teritorijos, kurios didžioji dalis buvo įjungta į naujai sukurtos sąjunginės Karelijos – Suomijos SSR (KSSSR) sudėtį. KSSSR buvo sumanyta kaip „raudonoji Suomija“, kaip placdarmas ruošiamam visos Suomijos užkariavimui. Atitinkamai pasikeitė ir tautiniai – kalbiniai prioritetai. Tuo metu sovietinius karelus pradėta traktuoti kaip dalį būsimų „sovietinių suomių“; atsirado net specialus žodžių derinys – „karelosuomiai“ (rus. „karelo – finny“). Lygiai taip pat „sovietine“ staiga pasidarė ir suomių kalba – vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojai turbūt dar atsimena 1947 metų pavyzdžio popierinius rublius, ant kurių paskutinis užrašas tautinėmis sąjunginių respublikų kalbomis buvo ne estiškas (kaip ant 1956 ir 1961 metų pavyzdžio sovietinių pinigų) , o suomiškas.
Suprantama, kad tokiomis aplinkybėmis apie kažkokią atskirą karelų kalbą visi labai greitai pamiršo. Karelijos ASSR žiniasklaida vietiniams gyventojams, gimtosios kalbos dėstymas mokyklose – viskas buvo pervesta į normalią suomių kalbą; net teatras respublikos sostinėje Petrozavodske buvo pavadintas ne karelų, o suomių dramos teatru.
Kremliaus vadovų iliuzijos dėl galimo Suomijos „sovietizavimo“ baigėsi tais pačiais 1956 metais, kaip ir stalinizmo epocha. Būtent tada Karelijos – Suomijos SSR vėl tapo Rusijai priklausančia Karelijos ASSR.
Šiaip ar taip, iki pat 1987 metų standartinė suomių kalba buvo antra (po rusų) šios autonominės respublikos kalba. Kitas dalykas, kad realiai jos funkcijos buvo labai susiaurėjusios. Sukilimai prieš sovietų valdžią, karai, emigracija, represijos ir deportacijos privedė prie to, kad šiuo metu karelai sudaro tik 10 % Karelijos respublikos gyventojų (75 tūkst.; dar 20 tūkst. Karelijos gyventojų laiko save suomiais). Maža to, tik 50 tūkst. Karelijos respublikos karelų moka gimtąją kalbą. Ką gi šiuo klausimu daro Rusijos valdžia? Panašu, kad ji nutarė galutinai “uždaryti“ karelų (suomių?) klausimą.
Kaip kitaip galima suprasti pakartotiną karelų rašto kalbos reanimavimą 1987 metais?
Tiesą kalbant, reanimuota buvo net ne karelų kalba kaipo tokia, o dvi „suliteratūrintos“ jos tarmės – „tikrųjų“ karelų (itin artima suomių normatyvinei kalbai) ir lyvikų (artimesnė vepsų kalbai). Dar viena tarmė – liūdikų – dėl menko ja kalbančiųjų skaičiaus liko „beraštė“. Turint omenyje, kad Karelijos respublikos spaudoje, radijuje ir televizijoje yra naudojama dar ir vepsų kalba (3 tūkst. kalbančiųjų), susidarė paradoksali situacija, kai vos 65 tūkstančiai giminingomis tarmėmis kalbančių Karelijos gyventojų yra skatinami naudotis net keturiomis skirtingomis „rašto kalbomis“ – suomių, „tikrųjų“ karelų, lyvikų ir vepsų, iš kurių vienintelė suomių kalba iš tikrųjų yra funkcionaliai išvystyta. Tai buvo padaryta nežiūrint to, kad žmonės per pusę amžiaus jau buvo įpratę naudoti bendrinę suomių kalbą. Atsakymas į klausimą, kam tai buvo padaryta, tegali būti vienas – taip ketinama visiškai išstumti suomių kalbą ir jos atmainas (sunormintus karelų tarmių variantus) iš viešojo Karelijos respublikos gyvenimo, kad ji (jos) negalėtų sudaryti konkurencijos rusų kalbai net teoriškai.
Juk niekas nenorės mokytis keturių oficialaus statuso neturinčių, taigi „neprestižinių“ kalbų, kuriomis kalba vos po keletą arba keliolika tūkstančių „čiabuvių“, kai šalia pulsuoja galinga ir „visiems suprantama“ rusų kalba.
Kalbos praradimas pavergtai tautai reiškia ir greitą etninę mirtį. Trečdalis Karelijos respublikos karelų jau dabar kalba tik rusiškai, kiti – trimis skirtingomis karelų tarmėmis (visi jie irgi laisvai kalba rusiškai).
Tas pats pasakytina ir apie tuos Karelijos gyventojus, kurie pasuose užrašyti suomiais arba vepsais. Bet ir tai netenkina Kremliaus šovinistų – artimiausiais metais planuojama visai likviduoti Rusijos tautines teritorines autonomijas. Kaip „labiausiai rusiška“, viena pirmųjų tarp jų neišvengiamai bus Karelija.
www.slaptai.lt
