Tai, pasak politologų, paradoksalu, nes savivaldoje dirbantys politikai yra tie, kurie sprendžia arčiausiai žmonių esančias problemas. Rinkėjų nesidomėjimą savo aplinka ir politikais, dirbančiais tiesiogiai jiems, politologai vertina kaip sovietmečio atgyveną arba politinio raštingumo stygių.
„Kai klausiame, kokios žinios ir naujienos labiausiai domina žmonės visada girdime, kad tai – vietos politikos aktualijos, tai, kas arčiausiai. Atrodytų, kad ir savivaldos rinkimai tuomet turėtų rūpėti labiau, bet taip nėra“, – sako Vilniaus universiteto mokslininkė Ieva Petronytė.
Anot jos, gali būti, kad savivaldos rinkimus laikome mažiau reikšmingais.
„Savivaldybės ir merai gali atrodyti nepakankamai svarbūs ir savarankiški priimti sprendimus. Vis dar atrodo, kad valstybėje daugiau visko priklauso nuo Seimo ir prezidento, bet ne nuo savivaldoje esančių politikų. Tai sutampa su pastebėjimu, kad lietuviai mėgsta kreiptis į aukštesnes instancijas, gajus mitas, jog aukštesnė valdžia viską gali išspręsti asmeniškai ir greitai. Tai kultūrinis pasirinkimas, kuris mus orientuoja į daugiau galios turinčius asmenis“, – svarstė politologė.
Tai gali būti susiję su sovietiniu palikimu. Taip yra visame Rytų Europos regione.
„Nutarus rengti tiesioginius merų rinkimus tikėtasi, kad padidės aktyvumas, žmonių domėjimasis vietos valdžia. Visgi proveržio mes nematome, rinkiminio aktyvumo pokyčiai nėra ženklūs. Tiesa, dėmesio ir reklamos tikrai padaugėjo, žmonės žino savo merų pavardes. Nebekalbame tik apie partijas, jos yra patrauktos į šoną, pirmiausia yra merai ir veidai. Merai tampa savivaldos veidais. Susidaro įspūdis, kad anksčiau žmonės galėjo nežinoti, kas yra jų meras, dabar taip nenutinka“, – sakė I. Petronytė.
Tiesa, šie savivaldos rinkimai pasižymėjo ir kitu masiniu reiškiniu – debatais. Jų vyko daug ir į juos noriai rinkosi ne tik politikai, bet ir rinkėjai.
„Debatai verčia politikus „išeiti į žmones“, pagaliau imame kreipti dėmesį į turinį. Tiesa, debatus stebi tie, kurie ir šiaip domisi politika. Deja, tai nėra didelė dalis rinkėjų, bet aktyvumo ir matomumo – daugiau. Debatų nauda yra ne tiek išėjimas į platesnę auditoriją, kiek turinio pagyvinimas ir pagerinimas“, – sakė politologė.
Klaipėdos universiteto politologė Gabrielė Burbytė įsitikinusi, kad tai, jog mes nesidomime savivaldos rinkimais yra politinio raštingumo stygius.
„Daug kalbame apie bendrą raštingumą, ekonominį išsilavinimą, bet reiktų pakalbėti ir apie politinį raštingumą. Kiek tenka bendrauti su žmonėmis, tai galiu pasakyti, kad tik nedidelė dalis gilinasi ir supranta, kokias funkcijas atlieka savivaldybės. Turime pripažinti, kad vis dar ieškoma „vieno šeimininko“. Vis dar galvojama, kad prezidentas galingesnis ir gali daugiau padaryti kiekvieno žmogaus labui nei meras ar savivaldos taryba“, – sakė G. Burbytė.
Tiesa, savivaldos rinkimų nepopuliarumą lemia ne tik politinio raštingumo stygius, bet ir informacinis badas.
„Žmonės žiūri žinias, kuriose daugiau dėmesio kreipiama į nacionalines problemas, politikus. Savivaldai ir rajonams skiriama daug mažiau eterio, nebent kur nors kyla skandalas“, – svarstė politikos mokslų specialistė.
Dar viena mažo aktyvumo priežastis yra žmonių abejingumas, išankstinis nusistatymas.
„Žmonės numoja ranka į rinkimus, sako, kad mano balsas nieko nepakeis, o tada gaunasi savotiškas užkratas, kai vieni kitus ragina neiti į rinkimus“, – kalbėjo Klaipėdos universiteto mokslininkė.
Anot jos, tiesioginiai merų rinkimai politinį lauką kiek pagyvino, bet rinkimų sistemos ir rinkėjų įpročių labai nepakeitė.
„Savivaldos politinis gyvenimas buvo pradėjęs apmirti ir tiesioginiai merų rinkimai įnešė gyvybės. Nežinau ar jos pakanka, nes mėginame imituoti, kad savivaldybės taryba yra mini Seimas, o meras mini prezidentas. Todėl nepelnytai daug žmonių savo viltis sieja su meru, kaip Lietuvoje mes itin daug vilčių siejame su prezidentu. Visgi pamažu imama suprasti, kad meras ne viską gali“, – sakė politikos mokslų specialistė.
Ji tikino, kad savivaldos rinkimai gali būti įdomūs rinkėjams, bet tai nereiškia, kad daugiau jų ateis balsuoti.
„Įdomumas keliasi į socialinius tinklus, viešąją erdvę ar diskusijas. Bet mes nesiskiriame nuo kitų Europos valstybių, ten taip pat yra nusivylimo savivaldos rinkimais. Partijų daug, sąrašų daug, žmonės pavargsta rinktis, todėl daug paprasčiau, kai renki prezidentą, nes ten vos keli žmonės“, – tikino G. Burbytė.
Politinės stebėsenos platformos „Žinau, ką renku“ koordinatorė Guoda Vaitiekutė sakė, kad jų organizuojami debatai visoje Lietuvoje pagyvino politinį dialogą.
„Žmonės į debatus susirenka gausiai, klausimai orientuoti į turinį, žmonės nebepasitenkina lozungais. Jei kandidatai ima kalbėti nuo „Ievos ir Adomo“ laikų pakantumo nesulaukia. Rinkėjai nori konkrečių darbų, tuščio kalbėjimo neužtenka. Jaunimo aktyvumas auga, daugiau jaunų žmonių ateina į rinkimus, įsitraukia į debatų organizavimą“, – kalbėjo G. Vaitiekutė.
Lyginant debatus su 2016 metais, žmonių juose daugėja, interesas didėja.
„Savivaldos rinkimų debatuose nesitikėjome tokio anšlago, salės visada pilnos, klausimų daug. Jaučiasi, kad kai kur žmonės yra neišsikalbėję, atsiranda nepakantumas debatų metu, prasideda riksmai. Visi nori pasisakyti, nes akivaizdu, kad kai kuriose savivaldybėse politikai nesuteikia galimybės išsisakyti, neklauso žmonių. Yra ir tokių savivaldybių, kur žmonės bijo kalbėti, baugščiai dairosi“, – pasakojo „Žinau, ką renku“ koordinatorė.
Anot jos, rinkėjai tikrai mėgsta debatus, bet ne visi politikiai noriai į juos eina.
„Štai antrame ture neįvyko 11 debatų, žmonės teiraujasi, kodėl neįvyko, nori diskusijos. Liūdna, kad yra daug dabartinių merų, kurie nenori diskutuoti. Yra net pasakę, kad jų strategijoje debatai neįtraukti. Ne visi kandidatai nori kalbėtis, bet visi nori kalbėti“, – sakė G. Vaitiekutė.
