Rugsėjo pirmoji – svarbi šventė ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams. Ne viena mama, lygindama būsimam moksleiviui šventinius drabužius, mintyse kurpia ilgą monologą darbdaviui ir ne vienas tėvas pakeliui į darbą bando rasti bent kelias objektyvias priežastis, kodėl nusipelnė šiek tiek laisvo laiko būtent šią dieną. Deja, tėvų noras rugsėjo pirmąją išdidžiai palydėti savo atžalas į mokyklą, ne visuomet darbdavių sutinkamas su šypsena.
Jau keletą metų diskutuojama apie tai, ar nereiktų rugsėjo pirmosios paskelbti ne darbo diena vaikus auginantiems tėvams, bet šių metų kovo mėnesį Vyriausybė savo nutarimu Nr. 493 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 214 straipsnio papildymo įstatymo projekto Nr. XIP-2341“ (Žin., 2011, Nr. 50-2456), nepritarė siūlymui papildyti Darbo kodekso 214 straipsnį nuostata, kad darbuotojams, auginantiems bendrojo lavinimo mokykloje besimokantį vaiką iki 12 metų, būtų suteikiama viena papildoma poilsio diena per metus - rugsėjo 1-ąją. Siūlyme taip pat buvo numatyta, kad už šią dieną darbuotojui būtų apmokėta darbdavio sąskaita, išmokant vidutinį darbuotojo darbo dienos užmokestį.
Viena atostogų diena – išeitis?
Viena iš priežasčių, kodėl minėtas siūlymas buvo atmestas, yra tai, kad įstatymai sudaro galimybę asmenims, auginantiems vaiką iki 12 metų, pirmąją mokslo metų dieną arba dalį šios dienos neatvykti į darbą. Tėvai taip pat gali kreiptis į darbdavį su prašymu vienai dienai suteikti kasmetines mokamas ar nemokamas atostogas.
Naujienų portalas „Balsas.lt“ pasidomėjo, ką apie rugsėjo 1-ąją, kaip nedarbo dieną, mano tėvai ir kokias išeitis darbuotojams ir darbdaviams siūlo teisininkai.
Su darbdaviais sutarti pavyksta ne visuomet
Lietuvos tėvų forumo atstovas Audrius Murauskas, į klausimą, ar jam teko girdėti apie atvejus, kuomet moksleivių tėvams ir darbdaviams nepavyksta rasti kompromiso ir noras rugsėjo 1-ąją palydėti savo vaiką į mokyklą baigiasi konfliktu su darbdaviu, sakė: „Neabejoju, kad tokių situacijų tikrai pasitaiko. Man asmeniškai apie tokius pavyzdžius girdėti neteko. Tėvai, auginantys mažamečius vaikus, visuomet suranda būdą, kaip susitarti su darbdaviu.“
Pašnekovo teigimu, nereikėtų pamiršti, kad tėvai dirba skirtingus darbus: vieni turi laisvą darbo grafiką ir gali patys planuoti savo laiką, o kiti tokios galimybės neturi: „Tose darbovietėse, kur darbuotojui reikia stovėti prie konvejerio, o įmonės vadovas nėra linkęs į situaciją žvelgti lanksčiai, bėdų yra. Jei įstatymas įpareigotų darbdavius suteikti galimybę darbuotojams turėti šiek tiek laisvo laiko tokiomis progomis, padėtis būtų geresnė“, – kalbėjo A. Murauskas.
Laisvas laikas atlyginimo sąskaita
Pašnekovo teigimu, nereikėtų įstatymų pakeitimų daryti aklai: „Mano nuomone, jei rugsėjo pirmoji būtų nedarbo diena, tuomet tai galėtų būti neapmokamas laikas, kad žmonės tuo nepiktnaudžiautų. Juk vaiką gali lydėti nebūtinai abu tėvai, o tik tėtis arba mama. Tiems tėvams, kuriems iš tiesų jų vaikai rūpi, nebus gaila ir tos dienos darbo užmokesčio,“ – kalbėjo pašnekovas.
A. Murausko teigimu, nereikėtų tėvų įstatymu įpareigoti būtinai nedirbti, o reikia jiems suteikti galimybę nedirbti savo sąskaita.
Apie tai, ar Lietuvoje darbdaviai linkę prisitaikyti, kai kalba pasisuka apie darbuotojų pareigas šeimai, pašnekovas sakė: „Galiu pasidžiaugti, kad mano darbinėje aplinkoje negatyvių tendencijų nėra. Kolegos ir darbdaviai geranoriškai atsižvelgia į tėvų interesus ir nekyla keblumų, kai reikia vaiką nuvežti pas gydytoją, pasitikti grįžtantį iš kelionės ar pan. Mano atveju, darbdavys orientuojasi į atliktą darbą, o ne į darbo vietoje išbūtas valandas. Sunkesnė situacija žmonių, dirbančių valstybinėse įstaigose, kur darbo grafikai ir įėjimo bei išėjimo kontrolė yra labai griežta. Sunku kalbėti apie visus atvejus, bet svarbiausia, kad žmonės vieni į kitų interesus atsižvelgtų geranoriškai ir tikrai pavyks viską suderinti“.
Paaugę vaikai nenori, kad į mokyklą lydėtų tėvai
Į klausimą, ar keičiasi rugsėjo pirmosios šventės tradicijos, A. Murauskas atsakė: „Pats mokyklą baigiau daugiau nei prieš dvidešimtmetį ir ne vieną rugsėjo pirmąją sutikau su savo vaikais. Labai gražu, kai pirmokus į mokyklą palydi ne tik tėtis ir mama, bet ir močiutė su seneliu. Gaila, kad vaikui augant, tėvų vaidmuo vis mažėja. Juk būtų graži tradicija, kad į mokyklą tėvai palydėtų dešimtokus ar dvyliktokus.“
Pašnekovas juokavo, kad tortas rugsėjo pirmosios proga yra sena tradicija, bet kuo vaikai darosi vyresni, tuo mažiau pageidauja matyti tėvus ant mokyklos slenksčio: „Ir kas nutinka tiems vaikams, kai jie ima gėdytis, kad į mokyklą juo lydės tėtis ar mama? Matyt, tai noras kuo greičiau užaugti.“
Darbo teisės specialistas: problemos sprendžiamos individualiai
Į klausimą, kokią išeitį turi tėvai, norintys patys savo atžalas palydėti rugsėjo pirmąją į mokyklą, Vilniaus universiteto Darbo teisės instituto vadovas Tomas Davulis sakė: „Tai visuomet buvo, yra ir bus susitarimo dalykas. Nereikėtų galvoti, kad įstatymų leidėjas turi gilintis į tokias detales, ar tą dieną reikia, ar nereikia eiti į darbą. Šioje situacijoje šalims palikta galimybė susitarti dėl galimybės šią dieną apmokėti darbdavio lėšomis ar susiderinti, kad šis laikas bus atidirbtas vėliau.“
Specialisto teigimu, individualus darbo laiko grafikas yra teisinė išraiška, kuri gali būti pritaikoma esant tokioms aplinkybėms. „Jei susidaro kritinė masė darbuotojų, kurie nori, kad ta diena būtų ne darbo diena, tuomet tarp darbuotojų ir darbdavio įmanomas susitarimas per kolektyvinę sutartį. Taip pat galimas specialus darbo laiko grafikas tam tikrai dienai ar savaitei. Darbdavys tokį grafiką gali įvesti: tai lankstesnis darbo laiko režimas, kitaip perdėliotos darbo valandos, perkeltos į kitas darbo dienas. Darbo kodeksas numato, kad kitą dieną darbo laikas gali būti prailgintas nuo aštuonių iki dvylikos valandų.“
T. Davulis abejojo, ar darbdaviai linkę aktyviai naudotis šiomis įstatymo numatytomis galimybėmis, mat dažniau problemas bandoma išspręsti kiekvienu atveju individualiai.
Žodiniai susitarimai su vadovais
Dažnai darbuotojai prieš kreipdamiesi į vadovą dėl laisvos dienos ar net kelių valandų, nerimauja, kaip tai atsilieps jų tolesnei darbinei veiklai, vadovo požiūriui į juos. Dažnai nepasitikima vien žodiniu susitarimu ir baiminamasi, kad kuri nors pusė vėliau gali pareikšti pretenzijų ar net sutartą laisvą laiką vėliau įvardyti kaip pravaikštą.
Apie tai, ar „žodinius susitarimus“ reikėtų įforminti ir raštiškai, pašnekovas sakė: „Patirtis rodo, kad klausimus, kurie susiję su darbo teise, visuomet geriau spręsti raštu – tai būtų patarimas, bet jei kyla ginčas dėl to, ar vadovas leido darbuotojui išeiti savais reikalais, darbuotojas gali ginti savo teises net ir neturėdamas raštiško darbdavio leidimu. Įdomu tai, kad nėra daug atvejų, kai kyla teisiniai ginčai, kai darbuotojas tvirtina, kad jam išeiti leido, o darbdavys sako, kad ne.“
Pašnekovo teigimu, darbuotojas gali įrodinėti, kad jam buvo suteikta galimybė išeiti, net jei jo pokalbį su vadovu girdėjo kitas kolega ar esama kitų objektyvių įrodymų, aplinkybių.
