Baleto šokėjas Nerijus Juška žengia į savivaldybių tarybų rinkimus drauge su Krikščionių partija
- Kodėl ryžotės pasukti į politiką? - „Balsas.lt savaitė“ teiravosi N. Juškos:
- Paprasčiausias dalykas yra – pabėgti iš Lietuvos, spjauti į viską ir kam lįsti į tą purvą? Nusiplauni rankas, kaip, kad visi daro, ir pabėgi. Aš nesiruošiu kažką keisti, bet aš keisiu bent jau požiūrį į kultūrą, į meną.
Kuo toliau, tuo labiau menininkai yra smukdomi, murkdomi į balą: menininkams yra surišamos kojos, rankos ir užklijuojamos burnos. Tokia yra dabartinė menininkų situacija.
Atlyginimą vieną kartą sumažino, antrą kartą sumažino – tyli visi. Trečią kartą sumažino – vėl visi tyli. Kiek galima?
- Ko siekiate?
- Kad kuo daugiau būtų meno: koncertų, spektaklių. Jau kokie penkeri metai, kai svajoju surengti koncertus ne tik mūsų teatre – didmiestyje, bet išvežti koncertus ir į kitus miestelius, kad pamatytų kuo daugiau žmonių.
Dabartinė valdžia apie meną visiškai nieko nesupranta. Ten nieko bendra su menu nėra. Tai ir matosi Lietuvoje, kai nuolat kalbame apie nusikaltimus. Vienas – apsivogė ir visa Lietuva apie tai šneka. Tik per kultūrą žmogus gali tapti geresniu.
Jau nebegalima to kentėti, kaip yra spaudžiami artistai. Man jau skaudu klausytis ir kitų šnekų. Apie atlyginimus jau nebekalbu – tuojau turėsime patys užsimokėti, kad galėtume išeiti į sceną ir suvaidinti spektaklyje.
Valdžia smukdo meninikus
- Ar čia kalta dabartinė valdžia, ar, galbūt, publika nėra labai reikli?
- Publika yra ištroškusi meno. Pažiūrėkite – visada pilnos salės žiūrovų, bet, iš kitos pusės, kad menininkai galėtų kažką kurti, yra sudarytos labai nepalankios sąlygos ir tai reikia keisti.
Viskas suvedama į finansus. Aš nemanau, kad čia problema, problema yra netobuluose įstatymuose, jų spragose.
Šnekėsiu iš savo pusės. Kai menininkas, visą savo jaunystę, gražiausias dienas atidavęs menui „išeina į rentą“, jis tegauna kokius 500 litų.
Atrodytų, kad jaunystė – 38 – eri metai, nėra daug, bet iš teatro išeini luošius. Konkrečiai man - sutrūkinėję raiščiai, sąnariai, stuburo išvaržos visokios. Fizinis krūvis – ne prastesnis nei statyboje!
Politikoje nėra žmonių iš meno, galinčių jam atstovauti. Atėjęs koks nors statybininkas, atstovaus meną. Tai ši kur jis žino tą visą virtuvę, tuos niuansus?
Aš visą savo gyvenimą esu atidavęs menui ir visas problemas žinau iš vidaus. Mes – menininkai – susirenkame: operos dainininkai, baleto šokėjai, dailininkai, visi, kas susijęs su menu – mes bendraujame tarpusavyje ir pradedame šnekėti, kas yra blogai., todėl esamą situaciją žinau iš vidaus.
- Ką Nerijus Juška pažada rinkėjui?
- Pažadu, kad menas išlaikys savo vertę, jis nebebus smukdomas, kaip, kad yra dabar. Menas yra nuleistas iki pačio dugno.
Menininkai niekada neina streikuoti. Mes tegalime pasėdėti, paburbėti tarpusavyje, kas bloga, bet niekas nieko nedaro.
Einu ten, kad padėčiau menininkams. Aš noriu jiems atrišti rankas, kad jie galėtų kurti, statyti spektaklius, kad galėtų rengti koncertus. Kodėl niekas nieko nedaro? Todėl, kad susiduria su visokiausiomis kliūtimis, tarsi atsiduria priešais uždaras duris.
Aš nebijau tų kliūčių. Esu toks žmogus, kuris nori kažką pakeisti.
Man nėra ko bijoti. Ir taip savo gyvenime esu prisiklausęs visokių dalykų ir prie to, kad bus dar pilama purvo, esu pripratęs – tai nėra stabdis. Mano variklis – kažką keisti.
Užsispyręs keisti
- Politikų autoritetas visuomenėje yra smukęs, ar tai neatgraso?
- Noriu tikėti, kad ilgai taip nebus ir man pavyks tai pakeisti. Esu meno žmogus ir einu į kultūros sritį – ten, kur išmanau daugiausia. Man tai nėra kokia nors nauja, nežinoma sritis.
Manęs visi klausinėja „ko tu lendi į tą purvą?“ Pats baisiausias žodis yra „politikas“. Man nebaisu dėl to, kad esu užsispyręs pakeisti.
Ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti žmones, kurie mane palaiko. Tie, kas mane pažįsta, sako, kad būtent tokie žmonės turi ir ateiti į politiką.
- Kas formavo politines pažiūras?
- Į rinkimus einu su Krikščionių partija. Mes seniai pažįstami su Gediminu Vagnoriumi. Tos kalbos, išsipasakojimas, kas vyksta su menu Vilniuje ir Lietuvoje, galbūt, buvo pagrindinis postūmis, kad reikia kažką daryti – negalima daugiau sėdėti ir kentėti.
Man artimiausios krikščioniškosios vertybės ir Krikščionių partijos sudėlioti prioritetai: švietimas, menas, sportas.
