REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
0
R. Ozolas ir pirmoji Vyriausybė (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)

Romualdas Ozolas visą savo gyvenimą skyrė Lietuvos laisvės projektui. Sukūrė pirmąją nepriklausomą Lietuvos Vyriausybę kartu su premjere Kazimira Danute Prunskiene priešakyje ir buvo jos patikėtinis. Bet po mirties sulaukė smūgio – buvo paniekintas ir pažemintas kaip prieš valstybę veikęs žmogus.

Romualdas Ozolas visą savo gyvenimą skyrė Lietuvos laisvės projektui. Sukūrė pirmąją nepriklausomą Lietuvos Vyriausybę kartu su premjere Kazimira Danute Prunskiene priešakyje ir buvo jos patikėtinis. Bet po mirties sulaukė smūgio – buvo paniekintas ir pažemintas kaip prieš valstybę veikęs žmogus.

REKLAMA

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio proga portalas tv3.lt pristato straipsnių ir interviu ciklą apie reikšmingiausius praeities politinius veikėjus ir įvykius.

Atgimimo metu R. Ozolas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, įsteigė ir redagavo savaitraštį „Atgimimas“. 1990 metų kovo 11-ąją būdamas Aukščiausiosios Tarybos nariu balsavo už istorinį aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.

1990 m. kovo 17 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu buvo paskirta pirmoji nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė. Jai vadovavo ministrė pirmininkė K. D. Prunskienė, jos pavaduotojais paskirti Algirdas Mykolas Brazauskas ir R. Ozolas.

REKLAMA
REKLAMA

Nesulaukė širdžiai artimo posto

Pirmosios nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės tuometinis kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys su tv3.lt pasidalijo prisiminimais apie savo bendražygį ir Lietuvos laisvės kelią.

REKLAMA

R. Ozolas buvo tas žmogus, aplink kurį Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse sukosi įvairūs sambūriai. Dar iki Sąjūdžio vyrai susitikdavo uždaruose klubuose – pas Meilę Lukšienę, pas Ingą Lukšaitę. Taip pat buvo Rumšiškių inteligentijos klubas, kur buvo svarstomi Lietuvos ateities projektai. R. Ozolas dalyvavo paminklosaugos, paveldosaugos judėjimuose ir daug dirbo su jaunimu.

„Atkūrus Lietuvos valstybę taip nutiko, kad R. Ozolui nebuvo pasiūlytas Seimo vicepirmininko postas. Jis įsivaizdavo savo darbą Seime, bet tas postas nebuvo jam pasiūlytas ir jis sutiko dirbti Vyriausybėje vicepremjeru“, – prisiminė D. Kuolys.

REKLAMA
REKLAMA

Tuo metu R. Ozolas kuravo mokslo, kultūros, socialinės apsaugos, švietimo reikalus bei daugelį kitų dalykų. Jam teko prisiimti daug atsakomybės neturint vadybinės patirties.

„Tai buvo didžiulis iššūkis intelektualui. Jis projektavo, kūrė leidybinius sovietmečio projektus, nacionalinės kultūros plėtros projektus ir turėjo tapti vicepremjeru – tai jam buvo rimtas išbandymas“, – kalbėjo D. Kuolys.

Tuo metu Vytautas Landsbergis, tapęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininku, būrė savo komandą, tačiau R. Ozolo į ją nepakvietė.

„V. Landsbergio ir R. Ozolo santykiai nebuvo artimi – jie nesusiklostė. Prisimenu Sausio 13-ąją, kai Vyriausybės kabinetas buvo susirinkęs Vyriausybės rūmuose ir dirbo. Tuomet mes jautėme, kad stinga pasitikėjimo ir Seimas priiminėja sprendimus tarsi Vyriausybės nebūtų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tada su Algimantu Maksvyčiu pasišovėme eiti į Seimo rūmus ir mėginti suderinti santykius bei darbus tarp Vyriausybės ir Seimo. R. Ozolas buvo įsiutęs ir nusiminęs, kad tie santykiai nesiklosto. Jis išgyveno dėl to, kad tas ryšys su Seimu neužsimezga.

R. Ozolas visą gyvenimą skyrė Lietuvos laisvės projektui. Jis čia sudėjo visą savo gyvenimą“, – teigė pašnekovas.

Prunskienė juo pasitikėjo

Pirmosios nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės ministrė pirmininkė K. D. Prunskienė labiausiai pasitikėjo R. Ozolu. Kai ji išvykdavo vizito į užsienį, ją pavaduodavo R. Ozolas, o ne A. M. Brazauskas.

„R. Ozolas atliko daug dalykų – rūpinosi krašto apsauga, litų spausdinimu bei kitais dalykais. Jam buvo svarbiausia ištverti tas apkrovas fiziškai – dirbant dieną ir naktį. Kitas dalykas, jam buvo svarbu ir moraliai nepalūžti.

REKLAMA

Tuo metu žuvo R. Ozolo sūnus, labai keistomis ir iki šiol neištirtomis aplinkybėmis, todėl jis patyrė daug skaudžių smūgių, bet stiprus žmogus viską ištvėrė“, – teigė D. Kuolys.

Paskelbtos nepriklausomybės įtvirtinimas – tai didžiulis R. Ozolo nuopelnas. Bendražygiai tvirtino, jog dirbdami Vyriausybėje skirtingi kolegos su skirtingomis patirtimis atrado bendrą kalbą ir sugebėjo sutarti bei vieni kitais pasitikėti.

„Reikia nepamiršti, kad pirmoji Vyriausybė pradėjo veikti krašte, kuris praktiškai visas priklausė nuo Sovietų Sąjungos: ūkis ir finansai buvo integruoti į Sovietų Sąjungą, Vidaus reikalų ministerija buvo išlaikoma Sovietų Sąjungos lėšomis. Pirmoji Vyriausybė sugebėjo nepriklausomybę įtvirtinti realiais sprendimais – iš dalies atsiimti ūkį ir kitas gyvenimo sritis iš Sovietų Sąjungos“, – pažymėjo D. Kuolys.

REKLAMA

R. Ozolo gyvenime buvo nemažai pralaimėjimų – jo įkurta Lietuvos centro sąjunga (LCS) pralaimėjo pirmuosius nepriklausomos Lietuvos Seimo rinkimus.

„Vienu metu atrodė, kad R. Ozolas bus vienas iš lyderių to projekto, bet LCS vienintelė labai keistai elgėsi rinkimuose. Buvo įvestas politinių partijų reitingavimas, žmonės norėjo išsakyti savo poziciją, tačiau LCS vienintelė, nežinia kodėl, uždraudė reitinguoti savo sąrašą. Buvo daug keistų dalykų, kur R. Ozolui tiesiog nepavyko turėti tų pozicijų viešajame gyvenime, kurių jis buvo vertas.

Kitas dalykas, R. Ozolas kaip nuoseklus nepriklausomybininkas stipriai išgyveno Lietuvos dalinę priklausomybę nuo Europos Sąjungos. Jis tai suprato kaip stiprų Lietuvos suvereniteto apribojimą ir su tuo nesutiko“, – priminė buvęs ministras.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Po mirties – paniekinimas

Pasak D. Kuolio, jau paskutiniaisiais gyvenimo metais R. Ozolas buvo stipriai žeminamas ir marginalizuojamas.

„Tai mūsų bėda, kad mes nesugebame tikrovės matyti sudėtingesnės, prieštaringesnės, daugiabalsės, kur kryžiuojasi nuomonės, įsitikinimai ir patirtys. R. Ozolas per paskutiniuosius gyvenimo metus buvo žeminamas ir marginalizuojamas.

Po jo mirties buvo pateikta, kad jis veikė prieš valstybę – o tai gėdinga. Paniekinimas po mirties ir dar supriešinimas su Lietuvos valstybe man atrodė bjaurasties viršūnė. Deja, Lietuvos visuomenė tylėjo ir jiems tai tiko, nemačiau protesto.

R. Ozolui labai rūpėjo teisingumo klausimai. Prisimenu, kaip buvo susidorota su Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) vadovais be jokių argumentų. Jie buvo apšmeižti kaip valstybei padarę daug žalos ir atleisti iš pareigų viešumoje nepateikus jokių argumentų. R. Ozolas buvo jautrus neteisingumui, todėl įsivaizduokite, kad solidaus amžiaus signataras net ėjo į mitingus protestuoti.

REKLAMA

Viešuma užsivėrinėjo ir R. Ozolas tai skaudžiai išgyveno. Jis visą gyvenimą skyrė Lietuvos laisvės projektui, bet vėliau patyrė patyčias ir atsidūrė marginalų ir „antivalstybininkų“ pozicijose.

R. Ozolas jaudinosi, bet ne dėl savęs, o dėl Lietuvos laisvės projekto. Jam rūpėjo teisinga ir demokratinė Lietuva. Tačiau Lietuvoje teisingumo ir demokratijos darėsi vis mažiau ir jis tai skaudžiai išgyveno. Tokia yra mūsų istorija“, – apgailestavo D. Kuolys.

Buvęs ministras linkėjo neužmiršti laisvos visuomenės keltų gyvenimo principų. Intelektualus telkęs Lietuvos Sąjūdis generavo labai svarbias idėjas – demokratinės, laisvos politikos bendruomenės idėją. Pasak jo, esame laisvi, kai dalyvaujame valstybės gyvenime, neišsižadame savo įsitikinimų ir diskutuojame.

REKLAMA

„Tos laikysenos idėjos, kurios mus jungė prieš tris dešimtmečius, manau, kad ir šiandien būtų svarbios Lietuvos jaunimui bei pavargusiai visuomenės daliai. Būtų gerai, kad visi išgirstų, kaip buvo svarstoma, ginčijamasi, pripažįstamos skirtingos nuomonės, ir tai įvertintų“, – teigė D. Kuolys.

Valionytė: paskui jį ėjo žmonės

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė pažymėjo, kad R. Ozolas buvo neeilinė asmenybė Lietuvos istorijoje su aiškiai išreikšta valstybingumo samprata.

„Jis labai aktyviai įsijungė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį ir labai gerai suprato, kokia yra žodžio galia. Dėl to jis ėmėsi laikraščio „Atgimimas“ ir „Atgimimo bangos“. Buvo vienas iš Sąjūdžio organizatorių ir kūrėjų. Visada turėjo viziją ir mintį bei puikiai sugebėjo perduoti savo matymą – ką reikėtų daryti ir kaip. Jo visą veiklą būtų galima apibūdinti vienu žodžiu – valstybininkas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jis puikiai suprato visuomenės vystymosi raidą ir tautos norą, kaip tą reikėtų padaryti. Dažnai būna patriotiškai nusiteikusių žmonių, tačiau paklausus, o kaip tą klausimą išspręsti – neturi sprendimo. O R. Ozolas visada turėjo sprendimą. Į R. Ozolo matymą įsiklausydavo ir kiti.

Į Lietuvos nepriklausomybę įdėtas jo indėlis yra labai reikšmingas ir didelis. Jis buvo tikras lyderis, paskui kurį ėjo žmonės. Jo filosofinė mintis ir raiška būdavo pakankamai sudėtingais žodžiais išreiškiama. Paprastą sakinį sugebėdavo taip filosofiškai pasakyti, kad reikėdavo gerai pagalvoti – ką gi tai reiškia. Tačiau tai jo kalbai suteikdavo daug žavesio“, – kalbėjo R. Ozolo bendražygė.

REKLAMA

R. Ozolas buvo vadinamas vaikščiojančiu archyvu, nes visus pokalbius įrašinėdavo į diktofoną ir prikaupė be galo daug medžiagos. Jo surinkta informacija dar nėra sutvarkyta, tačiau jis paliko milžinišką palikimą valstybės atkūrime.

B. Valionytė prisiminė išvyką į Ukrainą, kai autobuse visi įnirtingai diskutavo, o nuvykus į Ukrainą išlipo iš autobuso ir žvalgėsi, kur dingo R. Ozolas.

„Jis susikūprinęs ir ant kelių pasidėjęs užrašus šifravo pokalbius. Jis mums tik atsakė: „Netrukdykite, aš turiu pabaigti“. Kiekvieną dieną jis fiksuodavo tai – kas įvykdavo, kas jam atrodydavo svarbu. Visur vaikščiodavo su diktofonu – posėdžiuose viskas būdavo fiksuojama“, – prisiminė pašnekovė.

REKLAMA

Tauta pasitikėjo

Nepriklausomybės pradžioje tauta tikėjo ne tik R. Ozolu, bet ir visa Sąjūdžio programa. Gyventojai buvo pasiryžę imti ir pakeisti visą savo gyvenimą. Jie buvo pribrendę visomis prasmėmis.

„Atliepimas Aukščiausioje Taryboje tautos valios buvo vienareikšmis – praktiškai niekas nebalsavo prieš. Vilniaus rajono ir Šalčininkų Aukščiausiosios Tarybos deputatai balsavime susilaikė, tačiau reikia turėti galvoje, kad veikė „skaldyk ir valdyk“ principas, kas Vilniaus krašte sėkmingai skynėsi kelią.

Buvo betarpiškas kontaktas Aukščiausiosios Tarybos su tauta ir žmonėmis. Aukščiausioji Taryba dirbo dieną naktį, kad išaiškintų žmonėms, kodėl reikėjo daryti vieną ar kitą nepopuliarų dalyką. Žmonės tai suprato ir jie pritarė tokiems sprendimams. R. Ozolas tuo  metu dirbo Vyriausybėje, bet, mano nuomone, jis galėjo būti ir pavaduotoju Aukščiausioje Taryboje. Bet yra, kaip yra. Istorija dabar yra tokia“, – apgailestavo B. Valionytė.

REKLAMA
REKLAMA

Pirmosios Vyriausybės metai – itin sunkūs

Pirmoji nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė išdirbo kiek mažiau nei metus. Jie prisiekė balandžio 11-ąją – praėjus lygiai mėnesiui po to, kai buvo paskelbta apie atkuriamą nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu pirmoji Vyriausybė buvo atleista 1991 sausio 10 dieną.

„Tai buvo be proto sunkūs metai. Reikėjo suvaldyti visą procesą – įkurti, reformuoti institucijas ir išlikti. Reikėjo nepaleisti vadžių ir suvaldyti kraštą. Mano nuomone, pirmoji Vyriausybė tai padarė visai neblogai. Reikėjo ir blokadą išgyventi, nes buvome nuolat bandomi sužlugdyti. Tuomet visi tautiečiai susitelkė ir buvo itin vieningi. Iškentėsime viską, kad tik būtume laisvi.

Bandėme valdyti situaciją, bet ji buvo sudėtingai valdoma. Kai prasidėjo privatizacija, mes pirmieji tai darėme, nebuvo iš ko pasimokyti ir pasisemti patirties. Aukščiausioji Taryba ir pirmoji Vyriausybė nebuvo pasirengusi visko sutvarkyti. Tačiau žiūrint į galutinį variantą ir objektyviai įvertinus, kad tai darėme pirmieji, ar galėjome padaryti geriau? Manau, kad taip.

Bet priklausomai nuo galimybių, aplinkybių ir kaip buvo trukdoma mums dirbti, manau, kad visai neblogai pasisekė. Po privatizacijos sutelkto proto nereikėjo nei į kairę, nei į dešinę, nes prasidėjo partiniai žaidimai. Stigo požiūrio į valstybę ir valstybingumą“, – sakė pašnekovė.

REKLAMA

B. Valionytės teigimu per tris dešimtmečius Lietuva pasikeitė labai ženkliai: „Padarėme fantastinį šuolį – tai reikia įvertinti. Šiandien esame nepatenkinti savo valstybe ir ją dažnai keikiame, mes tikrai turime blogybių, bet to nereikėtų daryti. Žiūrint iš ekonomikos pusės, tą milžinišką okupacijos griovį neįmanoma peršokti vienu šuoliu ir tam reikia laiko. Mes vis laukiame rezultatų ir nesulaukiame, kada gerai gyvensime, nors taip gerai mes dar niekada negyvenome.

Atsivėrė geležinė uždanga ir daug kas paplūdo ieškoti daugiau pinigų. Tai sudavė mums didžiulį smūgį. Praradome 1 milijoną žmonių. Tą jaučiame ir dar pajausime ateityje. Klausimas: ar Lietuvos valstybė viską padarė, kad Lietuvos pilietis jaustųsi padoriai? Manau, kad ne“, – sakė B. Valionytė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų