Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
29
Berlyno sienos griūtis (nuotr. SCANPIX)

Lygiai prieš trisdešimt metų griuvo dešimtmečius Europą, o kartu ir skirtingus pasaulius, skyrusi Berlyno siena. Apie „geležinę uždangą“ įkūnijusią sieną kalbėjo ir žymiausi pasaulio lyderiai, ir garsiausios muzikos žvaigždės. Tačiau vienas nedrąsiai ištartas sakinys ne tik sutrupino Berlyno sieną, bet ir įsuko visą virtinę įvykių, sugriovusių Sovietų Sąjungą.

29

Lygiai prieš trisdešimt metų griuvo dešimtmečius Europą, o kartu ir skirtingus pasaulius, skyrusi Berlyno siena. Apie „geležinę uždangą“ įkūnijusią sieną kalbėjo ir žymiausi pasaulio lyderiai, ir garsiausios muzikos žvaigždės. Tačiau vienas nedrąsiai ištartas sakinys ne tik sutrupino Berlyno sieną, bet ir įsuko visą virtinę įvykių, sugriovusių Sovietų Sąjungą.

1989 metų lapkričio 9-osios vakarą Bornholmo gatvėje įsikūrusio Berlyno sienos punkto viršininkas Haraldas Jageris valgė sumuštinį darbuotojų poilsio kambaryje ir per televiziją žiūrėjo skubiai sušauktą spaudos konferenciją.

Jos metu aukštas Rytų Vokietijos pareigūnas Gunteris Schabowskis paskelbė apie pasikeitusią tvarką pereinant Berlyno sieną. Naujoji tvarka leido lengviau kirsti beveik tris dešimtmečius Europą atskyrusią sieną. Vienas reporteris paklausė, kada naujoji tvarka įsigalioja.

REKLAMA
REKLAMA

„Kiek man žinoma, iš karto, be jokio atidėliojimo“, – kelias akimirkas padvejojęs, atsakė G. Schabowskis.

Išgirdęs šiuos žodžius, H. Jageris vos nepaspringo savo sumuštiniu.

Minios žmonių, iš abiejų sienos pusių, rinkosi ne tik prie pasienio punkto, įsikūrusio Bornholmo gatvėje. Per televiziją ir radiją išgirdę Rytų Vokietijos valdžios patvirtinimą, kad galima laisvai judėti per Berlyną skyrusią sieną, vesiai (vakarų vokiečiai) ir osiai (rytų vokiečiai) patraukė prie jos.

Pasienio punktuose budėję pareigūnai nebuvo gavę jokio paaiškinimo apie tai. Prie savo darbo vietų sulaukę tūkstantinių minių, jie bandė skambinti aukštus postus užimantiems pareigūnams, bet nesulaukė jokio paaiškinimo. Niekas iš valdžios atstovų nenorėjo prisiimti atsakomybės už tai, kas galiausiai sunaikino „geležinę uždangą“, realiai ir simboliškai, skyrusią Rytus ir Vakarus.

H. Jagerio vadovai leido atverti vartus aršiausiai prie sienos besiveržusiems žmonėms, bet įsakyti jiems nesakyti, kad žmonėms niekada nebus suteikta galimybė grįžti atgal. Supratęs, kad toks sprendimas gali pareikalauti žmonių aukų, H. Jageris nusprendė atverti pasienio punktą ir leisti laisvą judėjimą.

REKLAMA
REKLAMA

Osiai perėjo per sieną ir įžengė į Vakarų Berlyną, kur vesiai juos pasitiko su gėlėmis ir šampanu. Po kurio laiko žmonės jau nebepaisė pasienio punktų ir ėmė lipti ant betoninės sienos.

Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir sužinoti šį tą netikėto. Šį kartą apie tai, kaip buvo pastatyta ir griuvo garsioji Berlyno siena.

Siena simbolizavo priešpriešą

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas dr. Ramojus Kraujelis portalui tv3.lt pasakojo, kad Berlyno sienos klausimas buvo tiesiogiai susijęs su priešprieša, atsiradusia tarp Rytų ir Vakarų, tuo metu nevyko aukščiausio lygio susitikimai tarp JAV ir Sovietų Sąjungos lyderių.

 „Sienos statyba buvo simboliškiausias epizodas, pademonstravęs tą vyraujančią priešpriešą“, – teigia istorikas.

Po Antrojo pasaulinio karo visa Vokietija buvo padalinta į keturis okupacinius sektorius, kuriuos kontroliavo karo nugalėtojos: vakarų Vokietiją kontroliavo JAV, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, o rytų – Sovietų Sąjunga. Sektoriai buvo kontroliuojami iki 1949 metų, kai susikūrė dvi Vokietijos valstybės: vakaruose – Vokietijos Federacinė Respublika (VFR), o rytuose – socialistinė Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR).

REKLAMA
REKLAMA

„Tačiau Berlyno klausimas taip ir buvo neišspręstas“, – pažymi R. Kraujelis.

Sprendžiant įsisenėjusią Berlyno problemą, gavusi Sovietų Sąjungos pritarimą, tuometinė VDR vadovybė nusprendžia pastatyti sieną. Statybos prasidėjo 1961 m. rugsėjo 13 d. sekmadienį, apie antrą valandą nakties.

„Ne iš karto atsirado betoninė siena. Tai nutiko palaipsniui, bet buvo įgyvendintas pats principas, kad buvo eliminuota galimybė patekti iš Rytų Vokietijos į Vakarų Berlyną“, – pasakojo VU docentas.

Tokia būtinybė, pasak R. Kraujelio, atsirado dėl to, kad Vakarų Berlynas tapo laisvės anklavu sovietinėje teritorijoje ir nemaža dalis rytų vokiečių traukė į Vakarų Berlyną, kad per jį pasiektų VFR ar kitas Vakarų šalis. Prieš pastatant Berlyno sieną, 3,5 mln. rytų vokiečių pabėgo iš Rytų bloko, o po sienos pastatymo praktiškai pavyko sustabdyti tokią emigraciją.

Aš esu berlynietis

Kadangi siena buvo pradėta savaitgalį, oficiali Vakarų lyderių reakciją atsirado tik po kelių dienų.

REKLAMA
REKLAMA

„Turint mintyje tą įtampą, sienos atsiradimas buvo, pavadinkime, švelniausias sprendimo būdas. Sovietų kariuomenė, kurios gausios pajėgos stovėjo Rytų Vokietijoje, nesiėmė jokių veiksmų įsiveržiant į Vakarų Berlyną. Jokio karinio konflikto neįvyko. Vakarai pasmerkė, tai kas buvo padaryta, bet reakcija buvo atsargiai santūri“, – tvirtino R. Kraujelis.

Tačiau fiziškai Berlyną ir simboliškai Europą padalijusi siena vis buvo prisimenama. 1963 m. birželį, praėjus 22 mėnesiams po sienos iškilimo, JAV prezidentas Johnas Fitzgeraldas Kennedy‘is aplankė Vakarų Berlyną. Pasak R. Kraujelio, jis realių veiksmų prieš Berlyno sienos pastatymą nesiėmė, tačiau to padaryti ir nelabai galėjo, nes Rytų Vokietija, statydama sieną, veikė savo teritorijoje ir į Vakarų Berlyną neįžengė.

Tačiau J. F. Kennedy‘is išreiškė moralinę paramą Vakarų Berlynui ir vakarų vokiečiams kalbėdamas šalia Schonebergo rotušės susirinkusiai 400 tūkst. žmonių miniai.

„Prieš du tūkstančius metų žmonės didžiavosi sakydami civis Romanus sum ( aš esu Romos pilietis – aut. past.). Šiandien laisvame pasaulyje žmonės didžiuojasi sakydami Ich bin ein Berliner (aš esu berlynietis – aut. past.). <...> Kai visi žmonės bus laisvi, mes galime tik laukti tos dienos, kai šis miestas vėl bus sujungtas į vieną, o ši šalis ir šis didis Europos žemynas bus įjungti į taikų ir vilčių teikiantį Žemės rutulį. <...> Visi laisvi žmonės, nesvarbu, kur jie gyventų, yra Berlyno piliečiai, ir todėl, kaip laisvas žmogus, aš didžiuojuosi sakydamas žodžius Ich bin ein Berliner“, – savo kalboje sakė J. F. Kennedy‘is.

REKLAMA
REKLAMA

Muzikantai siuntė linkėjimus

Dėmesį į Berlyno sienos klausimą stengėsi atkreipti ir žinomos muzikos žvaigždės. 1987 m. birželį britų atlikėjas Davidas Bowie surengė koncertą Vakarų Berlyne, visai netoli sienos. Koncerto pradžioje, nuskambėjus dainai „Time Will Crawl“, D. Bowie kreipėsi į susirinkusią minią.

„Mes siunčiame geriausius linkėjimus visiems mūsų draugams, esantiems kitoje sienos pusėje“, – vokiškai linkėjimus siuntė D. Bowie.

Ir muzikos superžvaigždės siųstus žodžius rytų vokiečiai tikrai išgirdo, nes minia Rytų Berlyno gyventojų susirinko prie sienos pasiklausyti D. Bowie koncerto.

1987 m. amerikiečių rokeris Bruce‘as Springsteenas buvo vienas iš nedaugelio Vakarų muzikantų, kuriems buvo leista koncertuoti Rytų Vokietijoje. VDR valdžia tikėjosi, kad jiems įsileidus žinomą roko muzikantą, jaunimas palankiau žiūrės į komunistinį režimą. Tačiau viskas atsisuko kitu galu, kai jaunimas, pajutęs laisvės skonį, reikalavo dar daugiau.

„Aš esu čia ne priešintis bet kuriai vienai valdžiai. Aš atvykau čia jums groti rokenrolą ir, tikiuosi, kad visi barjerai bus nuversti“, – koncerto metu pareiškė B. Springsteenas.

REKLAMA
REKLAMA

Nugriaukite šią sieną!

Kai pradedama kalbėti apie tai, kas nulėmė beveik trisdešimt metų Berlyną skyrusios sienos griūtį, dažnai prisimenama 1987 m. birželio 17 d. Prie Brandeburgo vartų kalbą sakė tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reaganas.

„Yra vienas teisingas žingsnis, kurį žengus būtų stipriai pasitarnauta laisvės ir taikos vardan. Generalini sekretoriau Gorbačiovai, jei norite taikos, jei norite, kad Sovietų Sąjunga ir Rytų Europa klestėtų, jei norite liberalizacijos, ateikite prie šių vartų! Pone Gorbačiovai, atverkite šiuos vartus! Pone Gorbačiovai, nugriaukite šią sieną!“, – sakė R. Reaganas.

Istoriko R. Kraujelio teigimu, laikmetis, kai prie Brandeburgo vartų savo kalbą sakė R. Reaganas, buvo visai kitoks nei tada, kai J. F. Kennedy‘is ištarė Ich bin ein Berliner.

„Su Michailo Gorbačiovo atėjimu į valdžią, atnaujinti susitikimai aukščiausiu lygiu. Susitikimuose pagrindinis ir aktualiausias klausimas buvo dėl branduolinio ginklo kontrolės ir nusiginklavimo <...> Akivaizdu, kad Reagano kalba, vienai ar kitaip, paveikė procesus, vykusius už „geležinės uždangos“. Ne tik Rytų Berlyne, bet visame sovietiniame bloke. <...> Žiūrint į daugelį veiksnių, tiek ekonominiu, tiek politiniu požiūriu, akivaizdu, kad sovietinė sistema nebesugebėjo gaminti ir mėsos, ir patrankų.“, – sakė R. Kraujelis.

REKLAMA
REKLAMA

Pašnekovo tvirtinimu, tuo metu visos tautos, buvusios už „geležinės uždangos“, pajuto laisvėjančią atmosferą ir labai aiškiai išsakė savo nepriklausomybės siekius.

„1989-ųjų lapkritį laisvės idėjos buvo pažengusios pakankamai toli, tai reikėjo tik mažos kibirštėlės, kad ta siena natūraliai imtų byrėti“, – tvirtino R. Kraujelis.

Kalbėjo nepasiruošęs

Ir tai, ką R. Kraujelis įvardijo kaip „mažą kibirkštėlę“, nutiko gana netikėtai ir vokiečiams, ir visam pasauliui.

1989 m. spalį Rytų Vokietijos komunistų lyderis Egonas Krenzas įsakė parengti naują sienos kirtimo politiką. Lapkričio 9 d. Rytų Vokietijos komunistai sutarė dėl naujo akto, kuriuo atsisakoma griežtų taisyklių, kai vizos, leidžiančios kirsti sieną, buvo išduodamos tik tiems, kurie pateikdavo labai svarbių priežasčių, pavyzdžiui, giminaičių mirties atveju.

Pagal naujas VDR lyderių sugalvotas taisykles, dokumentus dėl galimybės kirsti sieną reikėjo pateikti, tačiau viza turėjo būti išduodama kur kas greičiau.

REKLAMA
REKLAMA

Partijos atstovas spaudai G. Schabowskis nedalyvavo susitikime, kuriame buvo patvirtinta naujoji tvarka. Jam nebuvo pasakyta nei nuo kada, nei kaip ji bus įgyvendinama. G. Schabowkis tik gavo popieriaus lapą su naujo teisės akto tekstu ir į spaudos konferenciją, kurioje turėjo paskelbti apie naująją tvarką, atėjo nepasiruošęs.

G. Schabowskiui nebuvo pranešta, kad naujoji tvarka įsigalioja tik po kelių dienų, kad valdžia spėtų įspėti prie sienos punktų esančius pareigūnus. Dėl šios priežasties, paklaustas, kada įsigalioja naujoji tvarka, VDR pareigūnas atsakė, kad šią akimirką. Spaudos konferenciją klausiusiems žmonėms susidarė įspūdis, kad ilgą laiką griežtai saugoma Berlyno siena atsivėrė.

Dar prieš Berlyno sienos griūtį, 1989 m. vasarą Lenkijoje buvo suformuota pirmoji ne komunistinė vyriausybė, išsilaisvinimo procesai pajudėjo Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Baltijos šalyse.

„Sienos griūtis buvo simbolinis epizodas, nes procesai jau buvo stipriai įsivažiavę. Net didžiausi optimistai nesitikėjo, kad jie vyks taip greitai. Žymiausi JAV analitikai 1990 metais nematė Sovietų Sąjungos subyrėjimo, o tai realiai įvyko po metų“, – pažymėjo R. Kraujelis.

REKLAMA
REKLAMA

Tam tikra siena vis dar išliko?

VDR ir VFR susivienijo 1990 metais. Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius, politologas Linas Kojala portalui tv3.lt teigė, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nuveikta daug, kad Vokietijos vienybė būtų akivaizdi ne tik žemėlapyje, bet ir kasdieniame gyvenime.

„Visgi skirtis vis dar jaučiama“, – tvirtina L. Kojala.

Pasak jo, nors ekonomiškai rytinė dalis tarsi ir prisivijo vakarinę – pagal BVP vienam gyventojui nuo kiek daugiau nei 40 proc. paaugta iki maždaug 80 proc., o tai panašus rodiklis į Lietuvos progresą lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu nuo įstojimo į bendriją, – rytinė dalis vis dar yra skurdesnė, o atlyginimai – penktadaliu mažesni.

Be to, kyla vis daugiau diskusijų, ar solidarumo mokestis, kurį tebemoka vakarinės dalies gyventojai, siekiant sumažinti atskirtį, tebėra politiškai tvarus, nes kadaise buvo įsivaizduojamas kaip laikinas.

„Žvelgiant į rinkiminį žemėlapį akivaizdu, kad rytinėje dalyje kur kas populiaresnės „Alternatyva Vokietijai“ bei „Die Linke“ partijos, kurios priskiriamos kraštutinėms politinėms jėgoms. Galbūt tai atspindi mažesnį pasitenkinimą gyvenimo kokybe ir faktą, jog nemaža dalis rytinės dalies gyventojų vis dar jaučiasi tam tikra prasme nepilnaverčiais. Galiausiai demografinės ir socialinės prognozės rytinei daliai žada gana sudėtingą ateities perspektyvą, todėl iššūkiai nemaži“, – tvirtino politologas.

REKLAMA
REKLAMA

L. Kojalos teigimu, sugriuvusi siena pasėjo lūkestį, kad barjerų, skirčių, susiskaldymo laikai Europoje baigėsi.

„Liberaliosios demokratijos triumfo idėjos šalininkų manymu, tai turėjo reikšti nebe ant karinio konflikto ribos balansuojančią konfrontaciją, o ekonominį ir politinį bendradarbiavimą, bendrų interesų klestėjimą“, – sakė RESC direktorius.

Anot politologo, tam tikra prasme taip ir įvyko, o geriausia iliustracija yra greita Baltijos šalių transformacija ir integracija į NATO bei Europos Sąjungą.

„Galbūt šiandien skirtis tarp Rytų ir Vakarų nebūtinai yra svarbiausia Europoje, tačiau, ypatingai globalios recesijos metu, pradėjome kalbėti apie ekonominių struktūrų, politinės elgsenos netolygumus tarp Pietų ir Šiaurės Europos“, – teigė L. Kojala.

Pašnekovas sako, kad tai jaučiama net ir nacionaliniu lygmeniu, pavyzdžiui, toje pačioje Vokietijoje.

„Tad veikiausiai prasminga ne diskutuoti apie meta lygmens skirtis ir supaprastinti jas iki geografijos, bet žvelgti į kiekvieną temą atskirai ir ieškoti sąlyčio taškų ar skirtumų“, – tvirtino L. Kojala.

REKLAMA
REKLAMA

Nors Berlyno siena daugeliui liko tik istorijos puslapiuose, statinio fragmentai tapo suvenyrais, sienos gabaliukus dar ir dabar pardavinėja Berlyno prekeiviai. Dalis sienos rytiniame Berlyne buvo atiduota gatvės menininkams, kurie savo piešiniais išmargino kažkada skausmą ir atskirtį simbolizavusį statinį.

 

Gairės:

Rašyti komentarą...
f
frrrrr
2019-11-09 12:34:27
Pranešti apie netinkamą komentarą
Blet kiek sugaišau be reikalo.
Atsakyti
-2

SKAITYTI KOMENTARUS (12)
f frrrrr 2019-11-09 12:34:27
Blet kiek sugaišau be reikalo.
Atsakyti
-2
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
toliau skaitykite
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų