aukščiausioji taryba

Česlovas Juršėnas visiems draugams, kolegoms, oponentams bei konkurentams buvo ir yra žinomas kaip besišypsantis, malonus ir labai gudrus žmogus. Kai tik gali, politikos mohikanas stengiasi papirkti malonia elgsena, bet už nosies jo nepavedžiosi. Nei tada, nei dabar. Būdamas politikos viršūnėje Č. Juršėnas garsėjo savo šaržų kolekcija. Šiuo pomėgiu tarsi demonstravo, kad nesibaimina nei pašaipų, nei kritikos.

Šeši iš dešimties gyventojų nepritaria Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio pripažinimui šalies vadovu, ketvirtadalis gyventojų tokį sprendimą palaiko, rodo BNS užsakymu bendrovės „Vilmorus“ atlikta apklausa. Jos duomenimis, Seimo liepos pradžioje priimtam sprendimui visiškai nepritaria 48 proc. apklaustųjų, dar 12 proc. teigė tam greičiau nepritariantys. Beveik 12 proc. respondentų sprendimą visiškai palaiko, dar per 14 proc. tvirtino tam greičiau pritariantys.

Prisimindamas 1991 metų įvykius Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynybos štabo viršininkas Jonas Gečas primena, kad vyravo ne tik lietuvių vienybė, bet buvo ir tokių žmonių, kurie kolaboravo su Tarybų Sąjunga. Tarybų Sąjungos griūties išvakarėse ne viena įmonė ar gamykla buvo palankiai nusiteikusi okupantų atžvilgiu.

Minint Sausio įvykius krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas prisiminimais sugrįžo tris dešimtmečius atgal, kai Maskva po 1990 metų kovo 11-osios kūrė planą, kokius Lietuvos objektus reikėtų užimti ir jie pasitelkė taip vadinamus „žaliuosius žmogeliukus“. „Tą patį mėnesį jau buvo parengtas planas ir kalbėta, kokius objektus reikėtų užimti – tai buvo televizijos pastatas, televizijos bokštas ir kiti statiniai.

Minint sausio 13-osios trisdešimtmetį verta prisiminti ir kitus 1991 metų sausio mėnesio išbandymus. Vienas tokių – sausio 8 dienos Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmų šturmas, organizuotas prosovietinės organizacijos „Jedintsvo“. Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus vado pavaduotojas, o dabar kariuomenės pulkininko pareigose esantis Saulius Guzevičius, tądien stovėjo pirmosiose fronto linijose, kai buvo bandoma išvaikyti teisėtai išrinktą Lietuvos parlament...

 Lietuvai minint Nepriklausomybės atkūrimo dieną maždaug 300–400 žmonių trečiadienį žygiavo tautininkų surengtose eitynėse Vilniaus centre, skandavo nacionalistinius šūkius ir ragino apriboti Konstitucinio Teismo (KT) galias.

Išsvajotą mokslininko karjerą kuriantis Lietuvos valstybei Aleksandras Abišala laikinai iškeitė į politiko kelią, galiausiai trumpam tapo Lietuvos premjeru, tačiau neslepia, kad politika niekada nebuvo jo pašaukimas. Sudėtingu ir įtemptu Lietuvai metu ministru pirmininku tapęs A. Abišala prisimena, su kokiais iššūkiais jam teko dorotis – tai ir iš visų pusių tvyrojęs spaudimas, ir pinigų stygius valstybėje, ir dalies gyventojų nepasitenkinimas.

Šiemet Lietuva mini labai svarbų jubiliejų – nuo tada, kai Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. pasirašė Nepriklausomybės Atstatymo Aktą, praėjo 30 metų. Trys dešimtmečiai laisvės, demokratijos ir pažangos.

Pirmą kartą už Vyriausybės vairo Gediminas Vagnorius stojo 1991 metais, kai jam tebuvo 33-eji. Iki šiol už jį nebuvo jaunesnio ministro pirmininko, kuriam, žinoma, teko dirbti ypač sudėtingomis sąlygomis – Lietuvai paskelbus apie savo nepriklausomybę ir bandant tapti visapusiškai savarankiška. Buvęs premjeras pripažįsta, kad į politiką įžengė chaoso metu, kai teko dorotis ne tik su ekonominėmis blokadomis, sovietinėmis provokacijomis, bet ir nežinia, kaip klostysis Lietuvos ateitis.