Lietuvių kalba: nuo slaptų maldaknygių iki bažnyčių altorių

Kaip pabrėžia Molėtų parapijos Vikaras Gintautas Antanas Jančiauskas, lietuvių kalbos reikšmė neapsiriboja vien religiniu gyvenimu – ji paliečia visą tautos identitetą. „Lietuvių kalba svarbi ne tik pamaldžiam žmogui, bet ir mums visiems, nes tai mūsų identitetas, tapatybė. Prarandame kalbą – prarandame lietuvišką tapatybę. Kalba svarbi visur, Bažnyčioje irgi. Ačiū Dievui, kad dabar jau galima, net privaloma, melstis lietuvių kalba. Anksčiau taip nebūdavo, nes dominavo lenkų, lotynų kalbos“, – sako G. A. Jančiauskas.

Nelengvas lietuvių kalbos kelias į Bažnyčią

Lietuvių kalba į Bažnyčią atkeliavo ne oficialių sprendimų ar potvarkių dėka – pirmiausia lietuviškai melstis pradėta namuose, o kartais tai teko daryti net slaptai. 

„Lietuvių kalba į bažnyčią atėjo iš knygnešių laikų, kuomet namuose prie ratelio mamos slaptai iš maldaknygių mokydavo vaikus lietuviškai melstis, skaitydavo maldas. Ir taip ta lietuvių kalba ir liaudyje atsirado. Privatus pamaldumas atėjo iš liaudies, ne iš Bažnyčios“, – pasakoja vikaras. Pasak jo, žmonėms ėmus lietuviškai melstis namuose, Bažnyčia turėjo prie to prisitaikyti. Taip lenkiškas pamaldas, ėmė keisti lietuviškos, tačiau liturgija išliko lotynų kalba.

Didžiausias istoriškai lūžis, nulėmęs lietuvių kalbos galutinį įsitvirtinimą katalikų liturgijoje, įvyko XX amžiaus viduryje – po Antrojo Vatikano susirinkimo. Šis visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas vyko 1962–1965 metais Romoje ir tapo vienu svarbiausių Bažnyčios atsinaujinimo ženklų per visą XX amžių. Jo pagrindinis tikslas buvo atverti Bažnyčią šiuolaikiniam žmogui, priartinti liturgiją prie tikinčiųjų kasdienybės, padaryti ją suprantamesnę, gyvesnę ir labiau įtraukiančią.

Lietuvai šis sprendimas turėjo ne tik religinę, bet ir milžinišką kultūrinę bei tautinę reikšmę. Sovietų okupacijos metais, kai viešajame gyvenime lietuvių kalbos vaidmenį stengtasi sumenkinti, Bažnyčia tapo viena iš nedaugelio vietų, kur lietuvių kalba galėjo skambėti laisvai. Kai po susirinkimo pradėtos aukoti lietuviškos Mišios, Bažnyčia tapo ne tik tikėjimo, bet ir kalbos bei tautinės savimonės saugotoja.

Kas vertė Bibliją ir Naująjį Testamentą?

Didelę reikšmę lietuvių kalbos įsitvirtinimui Bažnyčioje turėjo ir oficialūs liturginių tekstų vertimai. Pasirodo, jog tai ilgas, atsakingas procesas.

„Tam buvo sudaryta speciali Liturgijos Komisijos grupė, sudaryta iš kunigų ir pasauliečių, kurie pamaldų tekstą pritaikė pagal mūsų kultūrą, adaptavo, kad tiktų mums. Vertimas buvo ruošiamas gana ilgai. Jis turėjo būti paruoštas, aprobuotas, pateiktas tvirtinti Vatikanui, o tuomet mūsų vyskupams“, – pasakoja G. A. Jančiauskas.

Pasak jo, labai svarbus ir Biblijos bei Naujojo Testamento vertimas į lietuvių kalbą. Bibliją į lietuvių kalbą išvertė Arkivyskupas dr. Juozapas Jonas Skvireckas, o Naująjį Testamentą iš graikų kalbos vertė kunigas Česlovas Kavaliauskas. 

„Kai XX amžiaus pabaigoje pasikeitė mūsų politinė struktūra, tada jau lietuviškai verstą Bibliją gaudavome iš užsienio, ją buvo išvertęs prelatas Antanas Rubšys, tuomet ji buvo dauginama. Na, o dabar jau lietuvių kalbą jau lengvai yra prieinamų įvairių variantų“, – sako vikaras. 

Kodėl sakome ne „rožančius“, o „rožinis“?

Kalba nėra sustingęs reiškinys – ji nuolat kinta, prisitaiko prie šiuolaikinio pasaulio ir jo suvokimo. Tai matyti ir Bažnyčios terminijoje.

„Mes dabar sakome „gyvojo gailestingumo vainikėlis“, o anksčiau vadinosi „karūnka“. Pasakyk jaunimui „karūnka“ – jis nežino, ką tai reiškia, o pasakyk „vainikėlis“ – žinos, kas tai. Visą laiką sakėm, kad kalbam „rožančių“, bet dabar lietuviškai sakome „rožinis“. Šiuos pokyčius inicijavo kalbininkai“, – pasakoja G. A. Jančiauskas.

Šie pokyčiai atskleidžia, kad Bažnyčia siekia būti suprantama šiandienos žmogui, kartu išlaikydama pagarbą tikėjimo tradicijoms. 

„Tikėjimas kaip ir pats Dievas yra amžinas, o maldos keičiasi pagal laikmetį ar jo dvasią. Gali imti ir labai senas maldaknyges ir labai naujas, bet malda yra amžina kaip ir pats Dievas“, – teigia D. A. Jančiauskas.