Lietuvos „Caritas“ griežtai pasisako prieš maisto tvarkymo mokestį, kurį ketina įvesti labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“. Fondas ginasi: mokestis bus tikrai nedidelis, užtat padės išsilaikyti organizacijai.
Ilgai trukęs bendradarbiavimas tarp „Carito“ ir labdaros bei paramos fondo „Maisto bankas“ organizacijų, padedant vargstantiesiems maisto produktais, gali būti visiškai sustabdytas dėl „Maisto banko“ noro įvesti tam tikrą maisto tvarkymo mokestį už gaunamus maisto produktus.
Keliai išsiskirs?
Kadangi „Carito“ atstovai pasisako prieš taikomus komercinius principus socialinėje veikloje, vakar net išplatino viešą protestą prieš tokio mokesčio įvedimą.
„Lietuvos „Caritas“ ir kitos organizacijos negali iš „Maisto banko“ pirkti maisto produktų, nes tiesiog nėra tam finansinių galimybių, o naudoti šiam tikslui suaukotas lėšas reikštų skriausti ir mažinti kitą paramą labiausiai kenčiantiems nuo socialinių nepriteklių žmonėms.
Todėl šią savaitę vykusiame Lietuvos „Carito“ tarybos posėdyje priimtas sprendimas netęsti bendradarbiavimo su „Maisto banku“, nes jų siūlomos naujos bendravimo sąlygos nepriimtinos“, – sakė vakar „Panevėžio balsui“ atstovas ryšiams su visuomene Gediminas Salvanavičius.
Kaltina noru pasipelnyti
Nors dienraščio pašnekovas G. Salvanavičius negalėjo pasakyti, kokio dydžio mokestį tektų mokėti „Maisto bankui“, prisipažino nesuprantąs buvusių bendražygių noro pasipelnyti iš kitų organizacijų, kurios skurstantiems dalija iš minėtos organizacijos gaunamus maisto produktus.
„Šis „Maisto banko“ noras pasipelnyti kitų sąskaita yra nepriimtinas ir pažeidžia solidarumo ir teisingumo principus, – piktinosi „Carito“ atstovas. – „Maisto bankas“ kitoms nevyriausybinėms organizacijoms bando primesti naujas paramos maistu teikimo sąlygas, kuriose reikalaujama mokėti maisto tvarkymo mokestį už pristatomus maisto produktus. Juk „Maisto bankas“ tuos produktus gauna nemokamai iš prekybos centrų ir gamintojų, kurie tokiu būdu išreiškia savo socialinę atsakomybę.“
Reikalavimas mokėti už „Maisto banko“ atvežamus maisto produktus, kurie esą yra besibaigiančio galiojimo, G. Salvanavičiaus teigimu, – akivaizdus bandymas primesti komercinius principus teikiant labdarą.
Anot „Carito“ atstovo, „Maisto banko“ finansinių problemų sprendimas kitų organizacijų sąskaita suduos skaudų smūgį visų pirma skurstantiems ir paramą maistu gaunantiems asmenims.
Neturėtų jaustis nuskriausti
Labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ vadovė Deimantė Žebrauskaitė sako jau žinanti, kad „Caritas“ išplatino pranešimą apie maisto tvarkymo mokestį.
„Tik jie ne visai teisingai tame pranešime rašo apie šį mokestį, kurį maistą dalijančios organizacijos „Maisto bankui“ pradės mokėti nuo spalio 1 dienos“, – kalbėjo vakar „Panevėžio balsui“ D. Žebrauskaitė. Pasak jos, dėl šio mokesčio įvedimo vykusios ilgos diskusijos, buvo tartasi net su Europos Sąjungos „Maisto banko“ federacija. Šioji esą ir patarė tokį mokestį įvesti.
„Jis nėra didelis, – tikina D. Žebrauskaitė. – Jeigu organizacija iš „Maisto banko“ gaus toną maisto produktų, teks mokėti apie 110 litų, o Panevėžio „Caritui“ mėnesio mokestis būtų dar mažesnis ir siektų kelias dešimtis litų.“
„Maisto banko“ vadovė sako, jog numatytas mokestis minimalus – 11–12 centų už kilogramą maistui sutvarkyti. „Bet jis padėtų „Maisto bankui“ išgyventi, nes šitie metai buvo labai sunkus, – pripažino ji. – Mes negauname jokio finansavimo, o pinigų reikia degalams, mokesčiams už sandėlių, kuriuose laikomi maisto produktai, nuomą ir organizacijos darbuotojų algoms.“
D. Žebrauskaitės teigimu, maisto tvarkymo mokestis bus taikomas visoms organizacijoms, kurios Lietuvoje dalija maisto produktus. „Jų yra apie 150, – sakė ji. – Tik kelios organizacijos atsisako mokėti, ir tarp nemokiųjų Lietuvos „Caritas“. Iš jų tokio atsakymo nesitikėjome. Juk mokestis taikomas visiems, o ne išskirtinai tik „Caritui“. Nesuprantu, kodėl jie jaučiasi nuskriausti, kai kitos organizacijos į mokestį reagavo supratingai? Tiesa, kai kurios organizacijos, negalinčios mokėti mokesčio, pasiūlė vietoj pinigų aprūpinti „Maisto banką“ kanceliarinėmis prekėmis ir kitomis būtiniausiomis darbo priemonėmis. Juk galima susitarti ir surasti išeitį.“
Raimonda MIKUČIONYTĖ
