1. MSĮ 70 str. 1 dalis numato, kad „Pirmenybė į valstybės finansuojamas studijų vietas pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas tenka stojantiesiems pagal jų gebėjimus, kurie nustatomi atsižvelgiant į brandos egzaminų, mokymosi, kitus rezultatus bei specialiuosius gebėjimus. Geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilė sudaroma Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka“.
2. MSĮ 70 str., 2 dalis numato, kad „Finansavimo paskirstymą studijų sritims nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius ir valstybės finansines galimybes“.
3. MSĮ 70 str. 7 dalis numato, kad „Asmuo, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, po pirmųjų dvejų studijų metų, o ištęstinių studijų atveju – pabaigęs pusę studijų programos, netenka valstybės finansavimo studijoms, jeigu atitinkamo laikotarpio jo studijų rezultatų vidurkis yra daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis negu aukštosios mokyklos atitinkamos studijų programos ir formos to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis. Valstybės finansavimo netekęs asmuo už studijas turi mokėti aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą, o jo valstybės finansuojamą vietą užima geriausiai valstybės nefinansuojamoje vietoje besimokantis asmuo“.
Iš pateiktų MSĮ citatų matome, jog gavęs valstybės finansavimą studentas jį išlaiko 2 metus, o po dviejų metų jo netenka tik tuo atveju, jeigu atitinkamo laikotarpio jo studijų rezultatų vidurkis yra daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis negu aukštosios mokyklos atitinkamos studijų programos ir formos to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis. Savo lėšomis studijuojančiam studentui tokia tvarka reiškia, kad, net besimokydamas geriau už valstybės finansuojamą studentą, jis turi labai menkus šansus pakliūti į valstybės finansuojamą studijų vietą.
Šį teiginį pailiustruosime mintiniu eksperimentu: tarkime, kad vienoje studijų programoje studijuoja 10 studentų – 5 jų valstybės finansuojamose vietose, o 5 – moka pilną studijų kainą. Padarykime prielaidą, kad po dviejų studijų metų valstybės finansuojamų studentų egzaminų vidurkiai bus: 10, 9, 8, 7, 7 balai, o mokančių pilną studijų kainą – 10, 8, 7, 6, 6 balai, vadinasi bendras grupės bendras vidurkis bus: (10 + 9 + 8 + 7 + 7 + 10 + 8 + 7 + 6 + 6) : 10 = 7,8. Pritaikę Mokslo ir studijų įstatymo 70 str. 7 dalyje įtvirtintą valstybės finansuojamų studentų skaičiavimo formulę, gauname, kad visi valstybės finansuojami studentai, esant tokiems sesijos rezultatams, išlaikytų valstybės finansavimą (nes kiekvieno iš jų egzaminų vidurkis nebūtų daugiau kaip 20 proc. mažesnis nei bendras grupės vidurkis), o pilną kainą mokantys studentai toliau mokėtų studijų įmokas nežiūrint į tai, kad jų studijų rezultatai būtų lygūs valstybės finansuojamų studentų rezultatams ir net geresni už juos. Šis mintinis eksperimentas parodo, kad tokia tvarka yra neteisinga, nes pažeidžia mokamoje vietoje besimokančių studentų, savo studijų rezultatais prilygstančių ir netgi lenkiančių valstybės finansuojamoje vietoje besimokančius studentus, teisę į LR Konstitucijos laiduojamą nemokamą mokslą gerai valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokantiems studentams, o taip pat racionalų valstybės lėšų naudojimą.
Šios situacijos ydingumo nekompensuoja MSĮ 71 str. 2 dalyje numatyta išlyga: „Geriausiai pirmuosius dvejus metus (ištęstinių studijų atveju – pusę studijų programos) ar likusius studijų metus baigusių asmenų, kuriems pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas kompensuojama studijų kaina (kainos dalis, ne didesnė kaip norminė studijų kaina), skaičius konkrečioje aukštosios mokyklos studijų kryptyje yra proporcingas įstojusiųjų į tos studijų krypties valstybės finansuojamas vietas atitinkamais priėmimo metais skaičiui. Bendras asmenų, kuriems pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas kompensuojama studijų kaina, skaičius yra ne didesnis kaip 10 procentų valstybės finansuojamose pirmosios pakopos ar vientisųjų studijų vietose tais metais pirmuosius dvejus studijų metus (ištęstinių studijų atveju – pusę studijų programos) ar likusius studijų metus studijas baigusių asmenų skaičiaus“. Pritaikius šią kompensuojamos studijų kainos skaičiavimo formulę, įmokų grąžinimas numatomas tik daliai savo lėšomis studijuojančių studentų, o gerai besimokančių gali būti kur kas daugiau.
Aukščiau pateiktas mintinis eksperimentas parodo, kad, vadovaujantis Mokslo ir studijų įstatymu, ne tik ne visiems gerai besimokantiems laiduojamas nemokamas mokslas, bet ir įstatymiškai jis gali būti laiduojamas tiems, kurie mokosi blogiau už studijuojančius savo lėšomis. Faktiškai valstybės finansavimas gali atitekti turintiems prastesnius studijų rezultatus. Ši situacija yra teisėta (t.y. atitinka MSĮ), bet neteisinga ir todėl tokia tvarka turi būti keičiama.
Mokymosi rezultatai apskritai negali būti mokėjimo ar nemokėjimo už studijas kriterijumi, kadangi užprogramuojamos be galo keistos situacijos, kai turintis 6 balų vidurkį gali užimti turinčio 5 balų vidurkį vietą, nors nei vienas iš jų nesimoko gerai. Lygiai taip pat keistai atrodo, kai turintis 8,1 ar 8,5 balų vidurkį gali išstumti turintį 7,9 balų vidurkį. Gerai besimokančio kiekybinis apibrėžimas (pagal kurso vidurkį ar tiesiog balus - ar tai būtų 7, 8, 9, ar daugiau), siekiant jį padaryti finansiniu rodikliu, t.y. pagal jį rūšiuoti studentus į valstybės finansuojamus ir studijuojančius savo lėšomis, nėra teisingas. Vienintelis kriterijus turėtų būti – savalaikis nustatytų studijų programos reikalavimų vykdymas. Jei studentas nevykdo reikalavimų – jo neturi būti aukštojoje mokykloje. Diplomas turi būti išduodamas ne dėl valstybės finansavimu ar privačiomis lėšomis sumokėtų studijų įmokų, o kaip įrodymas, kad asmuo atitinka tam tikros srities specialistui keliamus reikalavimus.
Atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo LR Konstitucijos 41 str. 3 dalis „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“ nesikeitė, tačiau, dėl besikeičiančių „gerai besimokančio“ sąvokos apibrėžimų, kito studijų prieinamumas. LR Konstitucinio Teismo Konstitucinio 2008 m. kovo 20 d. nutarime konstatuota, kad „<...> Konstitucija valstybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoja ne visiems valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams <...>, o tik tiems, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį“, o taip pat nurodyta, kad negali būti nustatytas teisinis reguliavimas, draudžiantis valstybinėms aukštosioms mokykloms priimti siekiančius aukštojo mokslo ne valstybės lėšomis. Taigi Konstitucinio Teismo nutarimai bei MSĮ įteisino absurdišką „valstybei nereikalingų“ specialistų statusą: toje pačioje valstybinėje mokykloje bei studijų programoje rengiami dviejų rūšių specialistai - tenkinantys „valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį“ ir netenkinantys tokio „valstybės poreikio“. Toje pačioje studijų programoje pirmieji yra pilnai finansuojami valstybės, o antrieji moka pilną studijų kainą, nepaisant to, kad stojimo momentu juos galėjo skirti tik minimalus konkursinio balo skirtumas. Šis minimalus balų skirtumas ilgainiui tampa milžinišku skirtumu – vienas asmuo studijuoja valstybės finansuojamoje vietoje, o kitas turi apmokėti pilną studijų kainą savo lėšomis arba imti paskolą banke. Lietuvoje valstybės finansavimą gaunantiems studentams laiduojamas vienas studijų prieinamumas, o likusiesiems valstybinių aukštųjų mokyklų studentams laiduojamas kitas, daug blogesnis studijų prieinamumas – pastarieji turi mokėti pilną studijų kainą, kuri skiriasi priklausomai nuo pasirinkto universiteto ir studijų programos. Studijų programų kainos svyruoja smarkiai – nuo apytikriai 4000 Lt iki 19000 Lt, todėl norimo studijuoti dalyko pasirinkimas yra sąlygojamas ne tik motyvacijos ir noro studijuoti patinkantį dalyką, bet ir finansinių galimybių arba įsiskolinimo bankui rizikos laipsnio. Pabrėžiame, kad skirtingos mokėjimo už studijas sąlygos iškreipia lygias galimybes siekti išsilavinimo pagal gabumus – studijuojantiems savo lėšomis gabumų kriterijų pakeitė sugebėjimo apmokėti studijų sąskaitas kriterijus.
Mokestis už mokslą pradėtas imti išplitus aukštųjų mokyklų tinklui ir mažėjant valstybės galimybėms finansuoti visus siekiančius aukštojo mokslo. Užuot atlikus studijų programų kokybės auditą ir optimizavus Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklą bei proporcingai paskirsčius studentų srautus povidurinio švietimo sektoriuje, imta keisti „gerai besimokančio“ sąvokos reikšmę, siekiant finansavimo trūkumus spęsti apmokestinant nustatytų gero mokymosi kriterijų neatitinkančius studentus. Visuomenei keičiantis kinta sąvokos, todėl kinta ir sąvokos „gerai besimokantis“ turinys. Tačiau kaip ir visose civilizuotose šalyse šios sąvokos turinį turi formuoti akademija, o ne finansinės valstybės išgalės.
Kadangi LR Konstitucijos 41 str. 3 dalies reikšmė Konstitucinio Teismo sukurtoje doktrinoje smarkiai pakito, o Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai, neskundžiami ir juos privalu vykdyti, manome, kad, siekiant galutinai ir iš esmės išspręsti įvardintas aukštojo mokslo sistemos spragas, verta svarstyti klausimą dėl LR Konstitucijos 41 str. 3 dalies keitimo ir/arba, pasinaudojant Europos teises viršenybe nacionalinių teisės aktų atžvilgiu, inicijuoti kreipimąsi į Europos Teisingumo Teismą.
Kreipiamės į padorius ir sąžiningus parlamentarus, įsigilinusius į aukštojo mokslo sistemos problemas bei norinčius užtikrinti Lietuvoje visiems vienodą studijų prieinamumą pagal gabumus, maloningai susisiekti su mumis ir padėti dėl kreipimosi į Europos Teisingumo Teismą.
Solidarių Lietuvos Studentų informacija
