Vilniaus universitetas (VU) norėdamas išvengti prastų studentų, šiemet įvedė naujovę – 1000 balų ribą, kurios neperžengę abiturientai studijuoti į geriausią Lietuvos aukštąją mokyklą nekviečiami, tačiau nepaisant šių apribojimų per pakartotinę sesiją galima stoti tik į geologijos specialybę – visos kitos vietos jau užpildytos.
Apie naujoves „Respublika“ kalbėjosi su VU studijų direktoriaus pavaduotoja Jekaterina Bortkevič.
- Ar pajutote, kad šiemet studentų skaičius yra mažesnis nei pernai? - paklausė „Respublika“ Jekaterinos Bortkevič.
- Studentų mažėja, tačiau nelabai smarkiai.
- Kodėl?
- Priežastys susijusios ne tik su aukštojo mokslo kokybe – negalime sakyti, kad studentai renkasi geresnius universitetus užsienyje, bet ir su demografija – jaučiame, kad Lietuvoje buvo smarkiai sumažėjęs gimstamumas ir tai atsiliepia jau keletą metų. Nors apibendrinant galiu pasakyti, kad universitetas priėmė studijuoti tiek žmonių, kiek studijų vietų buvo užsakiusi valstybė. Visame universitete studentų skaičius šiemet sumažėjo tik 3 proc. Ir nepaisant visų finansinių dalykų, visi fakultetai išlaikė valstybės užsakytas vietas.
- Ar galėtumėte papasakoti, kas yra 1000 balų riba?
- VU mano, kad tai yra minimali riba, reikalinga tam, kad moksleivis, stojantis į universitetą, atitiktų bent tam tikrus minimalius reikalavimus. 1000 balų gali surinkti tie moksleiviai, kurie yra gavę net ne pačius aukščiausius brandos egzaminų įvertinimus. Balai apskaičiuojami pagal formulę, į kurią įvedami egzaminų įvertinimai, semestrų rezultatai bei dauginami iš tam tikrų koeficientų. 1000 balų ribą siūlytume įvesti visuose Lietuvos universitetuose, net ir privačiuose – reikia iškelti tam tikrus reikalavimus, kuriuos moksleivis turi atitikti. Negalime vadovautis principu „jeigu turiu pinigų, galiu pabaigti universitetą arba kolegiją“.
- Į kokias specialybes stoja studentai su prasčiausiais įvertinimais?
- Tiksliai negaliu pasakyti, nes tik ką baigėsi priėmimas ir analizės dar nesame atlikę. Tačiau rugsėjį spręsime, ar ši 1000 balų riba nėra per maža ir ar jos nereikėtų didinti tam tikroms studijų programoms.
Pavyzdžiui, socialiniai mokslai yra populiarūs ir todėl konkursas yra didelis – net ir paskutinis įstojęs žmogus surenka 1800 balų. Beveik 90 proc. stojusiųjų atitiko 1000 balų ribą.
- Ar liko universitete laisvų vietų, į kurias galės abiturientai stoti per pakartotinę sesiją?
- Papildomą priėmimą skelbiame tik į geologiją. Visas kitas užpildėme kaip planavome.
- Kas, jūsų nuomone, yra „gerai besimokantis“ studentas?
- Tai tas žmogus, kuris neturi akademinių skolų. Jei visiems išduodame diplomus, tai kodėl skirstome į tuos, kurių bendras įvertinimas aukštesnis nei 8, ir tuos, kurių – žemesnis? Tai gal tuomet valstybė turėtų užsakyti tiek vietų, kiek gali skirti lėšų? O gal turėtume graduoti diplomus, juos išduodami? Būtų pirmos, antros, trečios klasės diplomai. Be to, jei jau norime prisirišti prie konkretaus balo, tai turėtume apsispręsti, ar aštuonetas Klaipėdos universitete gali būti lyginamas su aštuonetu Šiaulių universitete. Juk neturime vertinimų sistemos analizės, tai kaip galime atsakyti?
- Kiek šiemet į VU įstojo moksleivių, kurie mokės visą studijų kainą?
- Buvo patvirtinta 511 vietų į pagrindines studijas, bet gali būti, kad šis skaičius kiek padidėjo per priėmimą, nes norinčių buvo daugiau.
Tačiau universitetas nėra orientuotas į tai, kad būtų priimta kuo daugiau pilną kainą mokančių studentų ir iš to gautų trūkstamus pinigus, kurių nemoka valstybė.
- Valstybė, užsakydama studijų vietas, turėtų finansuoti visą studijų kainą, tačiau iš tiesų taip nėra – kiek universitetui tenka valstybinių lėšų, o kiek jam tenka užsidirbti pačiam?
- Būtų idealus variantas, jeigu valstybei užsakius 10 vietų, 10 vietų ir apmokėtų, nes juk jeigu užsako tam tikrą specialistų skaičių, kuriuos mes rengsime, turėtų už tai ir sumokėti. Šiuo metu VU gauna kiek mažiau negu pusę visų reikiamų lėšų. Trūkstamus pinigus universitetas „užsidirba“ vykdydamas mokslinę veiklą, dalyvaudamas projektuose, be to, parama teikiama iš struktūrinių fondų, tačiau tai yra laikina priemonė, kuri irgi baigsis. Lėšų trūkumą jaučiame nuolat.
