Henriko Daktaro žmona Ramutė Daktarienė – tikra „dekabristo žmona“. Paskui savo vyrą ji važiavo į „tremtį“ tolimajame Sibire – Irkutske, dabar lanko jį Bulgarijoje – Varnos kalėjime.
Ką nors naujo parašyti apie Henriką Daktarą vargu ar įmanoma. Skaitytojai jį jau pažįsta iki pat panagių. Tačiau kad ir koks neigiamas jis būtų, H. Daktaras turi ir teigiamų bruožų. Kaip ir Al Kaponė, jis yra ištikimas ir atsidavęs savo šeimai. Ta meilė šeimai, ko gero, Daktarams ir pakišo koją – sekant sūnų, žmoną, buvo prisikasta ir prie Henytės. Juk jei bėglys būtų nutraukęs visus ryšius su Kaunu, jis, ko gero, būtų prasislapstęs ilgiau.
H. Daktaras, savo knygoje „Išlikt žmogumi“ rašydamas eilutes, kad myli Ramutę, turbūt nemelavo. H. Daktarą ne kartą išdavė jo bendrai, draugai, o šeima liko jam visą laiką ištikima, visada palaikė savo tėvą ir maitintoją.
Spaudos konferencija Varnoje
Palaiko ir dabar. Sūnus Enrikas, žmona Ramutė pasamdė jam geriausią Varnoje advokatą Branimirą Balačevą, lanko H. Daktarą kalėjime. Negana to, mūru stodama už vyrą, Varnoje kartu su advokatu R. Daktarienė surengė spaudos konferenciją.
„Aš turiu keturis vaikus, anūką, o Lietuvos valdžia siekia mus sunaikinti, – žurnalistams kalbėjo R. Daktarienė. – Į mus šaudė, į kiemą įmetė granatą. Per televizijas pastoviai rodo mūsų namą, laikraščiai aprašinėja mūsų gyvenimą, spausdina nuotraukas. Pastoviai mus seka ir kiekviena bobutė kaime žino, kad H. Daktaras yra nusikaltėlis. Visas tas persekiojimas – dėl knygos, kurią parašė Henrikas“.
Gerai apie knygą informuotas ir advokatas. Jis papildydamas Henytės žmoną sakė, kad knygoje aprašyta, kaip su KGB susiję žmonės privatizacijos metu monopolizavo Lietuvos ekonomiką, kad knygoje demaskuotas buvęs generalinis Lietuvos prokuroras. B. Balačevas žurnalistus įtikinėjo, esą H. Daktaras bijąs, jog grąžinus jį į Lietuvą, čia galinti būti suvaidinta jo savižudybė. R. Daktarienė prisiminė ir Rolando Pakso prezidentavimo metus, dukters gimtadienį, kuriame dalyvavo Inga Paksaitė. Jos žodžiais, H. Daktaras esąs smulkus verslininkas, jokiai gaujai nepriklausęs.
Ta spaudos konferencija taip ramiai ir būtų pasibaigusi, jei ne žurnalistai iš Lietuvos Virginijus Gaivenis ir Saulius Bartkus. Jie papasakojo ir apie knygą, ir apie tai, už ką jau 5 kartus teistas H. Daktaras.
Žmonos praverčia įvaizdžiui kurti
Šiuo metu Henytę kalėjime lanko žmona. Ji atnešė jam rūbus, maisto. R. Daktarienei tai jokia naujiena. Kiekvieną kartą, kai H. Daktaras sėsdavo už grotų, pirmoji su lauknešėliais atskubėdavo ji. Pragyvenusi su Kauno mafijos vadu jau daugiau kaip 25 metus, ji puikiai žino, kad būti mafiozo žmona yra labai nelengva. Drauge su turtais, su spindesiu ir prabanga ateina ir pareigos vyrui: įkliuvus visomis išgalėmis saugoti šeimos „užgyventą“ turtą, mėnesiais ir metais laukti tarsi Panelopei savo Odisėjo, nedrįsti žengti nė žingsnelio į šoną.
Tai pasakytina ne tik apie R. Daktarienę. Prisiminkime 1995-uosius ir vėlesnius laikus, kai mafiozai jau lindo iš pogrindžio ir stengėsi tapti verslininkais. Verslininkėmis jie darė ir savo žmonas. Tada madingiausia buvo tapti grožio salono savininke. Kaune moterų gražinimu rūpinosi Jolanta Čiapienė, saloną atidarė ir Ramutė Daktarienė. Vienas žinomas Šiaulių veikėjas savo išrinktajai padovanojo vestuvių suknelių nuomos saloną, kitas, pats vaidinęs didelį meno žinovą, žmonai įtaisė meno kūrinių galeriją.
Aišku, ir mafiozai nevienodi – ne vienas jų savo antrąją pusę yra pavertęs „verge Izaura“. Apkrautos vaikais, gąsdinamos, mušamos, terorizuojamos ir kontroliuojamos, jos negali atsikvėpti net tada, kai jų despotai laikinai sėdi valdiškuose namuose. Jų ištikimybę vyrai kontroliuoja per savo draugus ir slaptus agentus. Ir nežinia, kas lauktų tokios moters, jei per kelerius vyro „tremties“ metus įsimylėtų kitą.
Svarbiausia – pinigai
Suprasti tokių moterų ir merginų psichologiją labai nelengva. Dėl vyrų viskas aišku. Visiems jiems, net ir tiems, kurie savo gyvenimą „paaukojo“ šiurpiausiems nusikaltimams, reikia moterų, reikia švelnumo, reikia meilės. Galų gale kas nors juk turi paduoti muilo kruvinoms rankoms nusiplauti... Bet kodėl merginos veržiasi viena per kitą, kad paduotų tą muilą ir rankšluostį, kad nuvalytų kraują nuo batų?..
Šiuolaikinėms gražuolėms nusikaltėlio žmonos statusas atrodo garbingas. Šešiolikmetėms, septyniolikmetėms visai nerūpi, kaip uždirbti jų mylimųjų pinigai. Panevėžio „tulpinių“, Klaipėdos „gaidjurginių“, Kauno „daktarų“ moterys viena už kitą gražesnės, dažna jei ne Lietuvos, tai bent jau miesto „misių“ rinkimų dalyvė ar net nugalėtoja.
Štai iki gyvos galvos nuteisto tikrai ne gražuolio – apie tai kalba net pravardė Pinčė – Algimanto Vertelkos moterys. Užkietėjęs žmogžudys, matyt, buvo geras artistas, nes moterys yra sakiusios, kad jas Pinčė patraukdavo savo nuoširdumu ir švelnumu. Panevėžyje su A. Vertelka gyveno Irina, vėliau Vilma, o Vilniuje – Vilija. Ši moteris buvo „Misis Lietuva 92“.
O ką tos ir kitos už grotų sėdinčių mafiozų moterys turi dabar? O kiek jų liko jaunomis našlėmis? Apie tai merginos, trokšdamos pinigų, blizgesio ir draugių pavydžių žvilgsnių, negalvoja. Supratimas ateina vėliau.
Vyro gynėja
Henriko ir Ramutės Daktarų gyvenimas yra savotiška išimtis. Tie, kurie yra bendravę su H. Daktaru, pasakoja, kad kalbėdamas su vyrais jis nevengiantis keiksmažodžių ir žargono, bet vos įėjus Ramutei, iš karto pasikeičiąs. Keiksmažodžiai dingsta, tonas švelnėja.
Tai jaučiasi ir H. Daktaro knygos puslapiuose. „Stovėjau akimirką kaip Lenino paminklas, negalėdamas pajudėti iš vietos, – apie pirmąją pažintį su būsimąja žmona rašo H. Daktaras. – Ramutė buvo neapsakomai graži, švelnių veido bruožų, susuktais šviesiais geltonais plaukais“. Henytė tvirtina, kad tai buvo „Tikroji, Didžioji ir Nepakartojama Meilė“.
Dabar, ko gero, straipsnio autorius gali būti apkaltintas, kad iš R. Daktarienės darąs heroję... Generalinės prokuratūros ONKT departamento vadovas Algimantas Kliunka „Akistatai“ yra sakęs: „Neturiu nieko prieš moterų ištikimybę. Labai gražu, kai kartą suklydusio žmogaus laukiama metų metus. Ir Ramutė Daktarienė laukė, ir kitos. Bet štai iš R. Daktarienės (kaip ištikimos daugiavaikės motinos) spauda kažkodėl padarė didvyrę. Gerbiu už ištikimybę vyrams, tačiau tik nedarykime iš tų moterų herojų“.
Beje, A. Kliunka prisimena, kad R. Daktarienė ne kartą yra pravėrusi ir jo, ir kitų aukštų pareigūnų duris. „Atėjusi pasikalba su manimi, atrodytų, padoriai, kultūringai, nepiktai, – pasakojo A. Kliunka. – Jokių pretenzijų nepareiškia. O pasimato su vyru – tuoj lekia pas žurnalistus ir šaukia apie neva buvusį kažkokį politinį užsakymą susidoroti su jos „visiškai nekaltu vyru“.
Taip buvo ne vieną kartą, taip yra ir dabar. Tokia gynybos taktika kažkiek sėkminga. H. Daktaras yra mylimas ne tik lietuvių. Bulgarai apie jį kalba irgi tik su pagarba, tie, kurie su juo bendravo, sako, kad Henytės neužmirš. Radiofizikas iš Sofijos, dirbęs Vokietijoje ir Dubnoje, Plamenas, pas kurį Kraneve gyveno Henytė, ir dabar priblokštas. Jis netiki, kad jo įnamis galėtų būti žmogžudys. Abu vyrai kūrė planus statyti Kraneve vilą, jiems pritarė ir kauniečio žmona, sūnus. Plamenas įsitikinęs, kad H. Daktaras persekiojamas dėl politinių pažiūrų. Ir prie tokio įsitikinimo tikrai daug prisidėjusi jo žmona, kuri, beje už per didelę vyro gynybą net buvo nuteista.
Žilvinas Vizgirda
