Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) lyderio Algio Čapliko kreipimąsi į kitų padermių liberalus su užkeikimais vienytis ir nugalėti vadinamuosius populistus galima vertinti kaip konvulsijas prieš rinkimus.
Liberalų sąjūdis turi gerokai daugiau vilčių patekti į Seimą, tad nematyti jokios aiškios prasmės, kam kuris nors iš populiaresnės partijos lyderių turėtų užleisti savo vietą A.Čaplikui ar kokiam kitam jo ginklanešiui.
Čia kur kas juokingiau atrodo kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus raginimai kurti bendrą liberalų frontą. Vienas per jo pirmąją kadenciją jau buvo įsteigtas. Toks liūdno likimo Naujosios politikos blokas.
Tiesa, tada ir šiek tiek vėliau liberalizmą į partijų pavadinimus buvo įsirašę ir Artūras Paulauskas (socialliberalai), ir Rolandas Paksas (liberalai demokratai). V.Adamkaus proteguotos koalicijos trumpo ir nelaimingo valdymo rezultatai nugriaudėjo atsistatydinimais, paties „eksperimentuotojo“ pralaimėtais rinkimais ir apkalta prezidentui R.Paksui.
Paskui buvo V.Adamkaus antroji kadencija. Tais metais „liberalizmas“ veikiau reiškė tai, kad aplink jį ir su jo žinia nevaržomi siautėjo „Gazprom“ tarpininkų ir saugumiečių, kurių dalis dabar įstoję į liberalcentristų partiją, neformalūs klubai.
Demokratija ir procedūros yra bjaurus dalykas – kartais reikia atnaujinti savo teises ir galimybes, pasitikrinti mandatus.
O nenuoramos rinkėjai ima ir užsinori pasiųsti atostogų. LiCS, kaip žinoma, yra pati „saugumietiškiausia“ valstybėje partija, turinti savo vadovybėje įtakingus nematomo fronto karius – buvusį Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotoją Dainių Dabašinską, kitą tos pačios kontoros šulą Mindaugą Ladigą. Jų esama ir daugiau. Tik bėda – įtaka ir užkulisinės dvaro intrigos yra viena, o mokėjimas parodyti rinkėjams prasmę nepasiųsti partijos myriop – visai kas kita.
Minėtos šešėlinės figūros čia netinka – ne ta kvalifikacija ir pašaukimas. Todėl ir reikia lakstyti, ropinėti po kadenciją baigusio prezidento piktų ir savimylos kupinų rašinėlių pristatymus, nuvažinėti laike ir erdvėje galutinai pasiklydusį V.Adamkų, tarsi kokį seną limuziną. Nes nieko kito arsenale tiesiog nelikę.
Nėra nė vieno šūkio, kuris galėtų būti panašus į tinkamą A.Čapliko trupančiai partijai, kuris sutelktų ir mobilizuotų elektoratą. Mokesčių nemokėti ir be jų visi sugeba, gėjus į partiją priima konservatoriai, moterims kvotas dalija socialdemokratai – viena bėda.
Visas arsenalas jau išvogtas stipresniųjų. Mokėjimas gudriai prisiplakti taip pat nėra vien šios kompanijos monopolizuotas. Originalių idėjų badas ir panika.
Jei prezidentas V.Adamkus (anksčiau tai būdavo neįtikima) bent netiesiogiai remia LiCS frakcijos narį Arūną Valinską, galėtų susirasti ir platesnių medžioklės plotų. Yra dar viena liberalia pasivadinusi jėga – Vilniaus mero Artūro Zuoko judėjimas „Taip“. Jis LiCS atplaišas priims noriai, nes jaunai organizacijai labai reikia išsiveržti iš Vilniaus ribų ir sukurti nacionalinio masto jėgos regimybę.
Tik daug vietos sąrašiniame pyrage irgi nebus. Gali nutikti taip, kad A.Čaplikas pakartos kitados „socialliberalu“ buvusio žaidėjo A.Paulausko „biznio“ planą. Jo esmė paprasta – parduodu partines struktūras ir iškabą už tinkamą man vietą sąraše, o kiti tegul gelbėjasi kaip nori.
Prezidento V.Adamkaus beviltiškam projektui turiu vieną patarimą – susitaikyti su R.Paksu (kadaise stumtu į premjerus ir skirtu atsakingu už energetiką), kurį savo knygoje jis mini dažniausiai – daugiau kaip 200 kartų.
Gal R.Paksas susimylės ir vėl iš „Tvarkos ir teisingumo“ grįš į liberaldemokratijos kelią. Tada nušvis liberalioji vaivorykštė ir populistai bus nugalėti, o senelis galės ramiai rašyti antrą knygą. Paskaitysime.
