2007 metais tapsime pasaulio politinių lyderių pasikeitimo liudininkais, pastebi „The Financial Times“ (www.ft.com). Politinė K. Annano, T. Blairo ir J. Chiraco karjera artėja prie pabaigos. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius pasitraukia iš posto gruodžio 31-ąją, gegužės mėnesį bus išrinktas naujas Prancūzijos prezidentas, o britų premjeras turi galutinai palikti Dauning Strytą ateinančios vasaros pradžioje.
Tačiau pasikeitimai tarptautinių lyderių gretose tuo nesibaigia. 2008 m. iš pareigų turi pasitraukti G. W. Bushas ir V. Putinas. Visa tai reiškia, kad mažiau nei po dviejų metų pasikeis 4 iš 5 valstybių – nuolatinių JT Saugumo Tarybos narių – lyderiai ir pats JT vadovas.
Kai kas gali pasakyti: „Gero kelio“. Tačiau pažvelkime bent į tris 2007m. pasitrauksiančius lyderius. Pirmoji JT generalinio sekretoriaus Kofio Annano kadencija buvo triumfuojanti. Tačiau antrąją aptemdė karas Irake ir skandalas dėl programos „Nafta už maistą“. Tonny Blairas taip pat buvo mirtinai sužeistas Irako kare. Vidinių skandalų kamuojama jo vyriausybė kuo toliau, tuo labiau atskleidžia savo nesugebėjimus. J. Chiracas taip pat pateko tarp brokuotų prekių. Jo arogancija atstūmė nuo Prancūzijos JAV ir pusę Europos, o blogai apgalvotas Chiraco mėginimas užmegzti ypatingus santykius su Rusija dar labiau sukomplikavo problemą.
Naujoji D. Britanijos, Prancūzijos ir Jungtinių Tautų vadovybė siūlo naujas galimybes. Naujasis JT generalinis sekretorius Ban Ki-moonas turi šansą pagerinti Jungtinių Tautų santykius su Amerika. Gordonas Browne‘as, kuris beveik neabejotinai pakeis T. Blairą premjero poste, gali savaip pažvelgti į katastrofišką politiką Irako atžvilgiu. O naujasis Prancūzijos prezidentas gali parodyti pasauliui ne tokį išdidų veidą.
Tačiau toks didelis įrankių keitimas ant svarbiausio pasaulio politikos stalo kelia ir naujų pavojų. Yra visos galimybės, kad 2007 m. pasaulis išvys naujas krizes Artimuosiuose Rytuose, ir kaip tik tuo metu labiausiai patyrusių žmonių nebebus prie politikos vairo. Chiracas suvaidino svarbų ir konstruktyvų vaidmenį Libane. Blairas ir Annanas atmintinai išmoko Izraelio ir Palestinos dosjė.
Potencialūs jų įpėdiniai turi kur kas mažiau patyrimo. Ponas Ban Ki-moonas neturi realios tarptautinio diplomatinio darbo už Azijos ribų patirties. Browne‘as visą laiką užsiiminėjo tik vidaus reikalais. Tą patį galima pasakyti ir apie pagrindinius pretendentus į Prancūzijos prezidento postą – Nicolas Sarkozy ir Ségolène Royal.
Tai, kad Bushas ir Putinas išliks scenoje per visus 2007 metus, kažin ar gali būti paguodžiantis faktas. Vienaip ar kitaip, lyderių pasikeitimo procesas jau prasidėjo ir Jungtinėse Valstijose, ir Rusijoje, o tai gali gali sukelti destabilizaciją. Negalima atmesti, kad Bushui kils pagunda eiti “va bank” ir sustiprinti karinę grupuotę Irake ar net eskaluoti karinę įtampą santykiuose su Iranu. Visai įmanoma, kad už pastarųjų grėsmingų Rusijos veiksmų slypi kova dėl valdžios pasitraukus Putinui.
Tad kur pasauliui 2007-aisiais ieškoti naujų tarptautinių lyderių? Tuštuma valdžios viršūnėje suteikia galimybę Japonijai ir Vokietijai žengti žingsnį į priekį ir veikti kur kas aktyviau. Naujasis Japonijos premjeras Shinzo Abe turi nacionalisto reputaciją. Tačiau jo darbo pradžia buvo daug žadanti, nes jis bando pertvarkyti santykius su Kinija.
Vokietijos kanclerės Angelos Merkel padėtis kur kas parankesnė, kad 2007 m. galėtų daryti teigiamą įtaką pasaulyje. Prasidėjus metams Vokietija 6 mėnesius pirmininkaus Europos Sąjungai ir visus metus vadovaus “didžiajam aštuonetui”. Nors ponios Merkel populiarumas šalyje mažėja, ji pelnė didelę pagarbą tarptautinėje arenoje. Vokietijos kanclerė pasižymi santūriu ir inteligentišku vadovavimo stiliumi, kuris kelia pasitikėjimą. Europos lygmenyje ji sugebėjo pasiekti visą eilę kompromisų, tarp jų ir dėl ES biudžeto. O platesniuose tarptautinės politikos vandenyse ji susilaiko nuo populistiško antiamerikanizmo, kuris buvo būdingas jos pirmtakui, ir tuo pačiu vengia refleksyviai remti prezidentą Bushą, kaip tai daro Blairas. Kai dėl Artimųjų Rytų, čia ji derina paramą taikos atnaujinimo procesui Palestinoje ir griežtą poziciją Irano prezidento M. Ahmadinejado atžvilgiu.
Tačiau iš tikrųjų niekas nesitiki, kad Vokietijos ir Japonijos lyderiai įgaus pakankamai politinio svorio, kad galėtų kompensuoti daugelio savo kolegų pasitraukimą iš scenos ar perėjimą į antraeilius vaidmenis. Ir netgi jei jie sulauktų savo žvaigždžių valandos, tuštuma tarptautinių lyderių gretose nepaliauja bauginusi, rašo „The Financial Times“.
