Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kai valdžios vyrų pasiteiraujame, kaip jie vertina emigraciją ir kokių priemonių ketina imtis, sulaukiame vienodų atsakymų, nesvarbu, ar prieš mus sėdėtų socialdemokratas, ar konservatorius, ar liberalas, ar jau ne vieną partiją išbandęs politikas. Paprastai jie kalba apie kažkokias emigrantų grąžinimo į tėvynę programas, specialiai jiems skirtinas darbo vietas, kad tik daugiau paklydusių avelių būtų grąžinta į gardą. Tačiau daug rečiau politikai galvoja, kaip išsaugoti likusias aveles. Kita vertus, ar tikrai valstybei reikia ir ar verta siekti susigrąžinti visus emigrantus, apie kuriuos net apytikslių duomenų neturime.

REKLAMA

Migracija naudinga

Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, šiuo metu net milijardą planetos gyventojų galime laikyti migrantais. Taigi migracija tapo globaliu reiškiniu. Daugelis žmonių savo gyvenimą tvarko kaip nori ir gyvena kur nori. Lygiai taip pat daugybė žmonių grįžta į gimtąsias šalis. Tai natūralus judėjimas, nes žmonės migravo nuo neatmenamų laikų, taip norės elgtis ir ateityje.

REKLAMA
REKLAMA

Prisiminkime Lietuvos pasirengimą stoti į Europos Sąjungą. Juk tada patys siekėme ir džiaugėmės būsimomis asmens laisvo judėjimo teisėmis ir piktinomės dėl kai kurių šalių taikyto pereinamojo laikotarpio. Ne veltui ekonomistai sako, kad migracija – viena geriausių skurdo mažinimo priemonių. Jei žmogui nesiseka ar dėl kokių nors kitų priežasčių jis neuždirba tiek, kiek norėtų, jis susikrauna lagaminus ir iškeliauja laimės ieškoti kitur. Tai natūralus elgesys ir jis nepasikeis, nes niekada visos valstybės negyvens vienodai, todėl visada atsiras emigruoti norinčių žmonių.

Išginė pyktis

Pastaruoju metu vis dažniau išgirstame apie anksčiau negirdėtus emigravimo motyvus. Štai 34-erių emigrantė iš Lietuvos prisipažino antrą dešimtmetį Vokietijoje šluostanti seneliams užpakalius, tačiau rėžė tiesiai šviesiai: „Esu laiminga iš Lietuvos išvažiavusi prieš 11 metų. Nė karto negrįžau, nes pykstu ant savo šalies. Pykstu ant valdžios, pykstu ant paprastų žmonių.“ Toliau ji rašo apie asmenines skriaudas, patirtas mokykloje, paskui – universitete ir pirmoje darbovietėje, kurioje jaunoji specialistė teištvėrė tris mėnesius. Tada emigravo. Kitas atvejis. Nuostabų balsą turinti mergina prieš metus laimėjo vienos iš televizijų surengtą dainavimo konkursą. Profesionalai jai pranašavo stulbinamą ateitį, ir merginai pasimaišė protas, o gal meškos paslaugą pakišo naujieji draugai. Lietuvoje į jos surengtus koncertus susirinkdavo nedaug žmonių, todėl vieną dieną ji pratrūko: viešai neišmanėliais provincialais pavadino jos neįvertinusius vilniečius, bjauriausiais žodžiais iškeikė visą šalį bei miestą, kuriame užaugo, ir pareiškė išvykstanti dainuoti tiems, kurie įvertins jos talentą. Dabar ji dainuoja klodama lovas viename Dublino viešbutyje.

REKLAMA
REKLAMA

Kankinasi, bet negrįžta

Taigi daug kam netikėtai pradeda aiškėti, kad emigracija dažnai turi ne tik ekonominį atspalvį. Žinoma, beprasmiška ieškoti vienos ar kelių priežasčių. Į šiuos klausimus nerasime vieno atsakymo. Apie tai tik pastaruoju metu prakalbo psichologai, bandantys paaiškinti, kodėl didoka lietuvių emigrantų dalis su kartėliu kalba apie šalį, iš kurios išvyko, ir beria kaltinimus likusiesiems. Psichologai atskleidė, kad net apie 40 proc. emigrantų iš Lietuvos išvyksta turėdami psichologinių problemų. Jie pripažino, kad daugelis išvykusiųjų dar Lietuvoje kreipėsi į juos pagalbos. Juos kamavo depresija ir kitos, neretai dar gilesnės bėdos. Taigi daugelis emigrantų tikėjosi, kad išvykdami pabėgs nuo juos kankinusių psichologinių problemų, jas paliks Lietuvoje. Gal kai kuriems pasisekė save apgauti, tačiau dauguma išsivežė ir savo kompleksus. Daug žmonių išvyko, nes Lietuvoje jiems nepavyko atsiskleisti. Deja, jie labai greitai įsitikino, kad svetimoje šalyje tai padaryti dar sunkiau. Daugelis tikėjosi, kad blogiausiu atveju psichologinės problemos kamuos tik pirmais metais. Pasak psichologų, nutiko kitaip. Pirmaisiais metais problemos tarsi pasitraukė, nes atvykėliai buvo užsiėmę įsikūrimo reikalais. Ir daugelis pagalvojo, kad taip bus visada. Tačiau šios problemos grįžo po 2–3 metų, kai gyvenimas naujoje vietoje nusistovėjo ir kai kurie suprato, kad čia, naujoje šalyje, jie visada bus antrarūšiai, net jei kada nors taps tos šalies piliečiais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų