Emigracija – kaip kadaise trečdalį Lietuvos sunaikinęs maras Emigravimas yra įaugęs į lietuvio kraują

Inga Kontrimavičiūtė

Šiuolaikinio visuomenės mobilumo pasekmės: šventes kaimuose keičia laidotuvės.

Lietuviai emigruoja jau pusantro šimto metų, tačiau demografinis jos poveikis ir nuostoliai valstybei nė vienu laikotarpiu nebuvo tokie dideli kaip dabar. Pastarojo dešimtmečio emigracijos mastus mokslininkai lygina su XVIII a. pradžioje Lietuvą nusiaubusiu maru, kai išmirė trečdalis gyventojų.

Bėgo nuo vargo

Už maždaug penkių kilometrų nuo Panevėžio esančios Liūdynės bibliotekininkė Staselė Steponavičienė sunkiai randa kiemą, nepaliestą emigracijos bangos. Vien jos daugiabutyje iš 40-ies butų kas ketvirtame atidžiau nei pas kaimynus sekamos užsienio naujienos.

Emigracija padarė savo. Išvažinėjo jaunos šeimos, sumažėjo ir vaikų – prieš porą metų Liūdynėje uždaryta pradinė mokykla, o vaikų darželyje telikusi viena grupė. Prieš daugiau nei tris dešimtmečius, kai augo S. Steponavičienės sūnus ir dukra, darželyje krykštavo net keturios mažųjų liūdyniečių grupės. Dabar kaimo šviesuolės abi atžalos su mama bendrauja skaipu iš Ispanijos ir Švedijos. „Auginau vaikus ir nė nepagalvojau, kad abu gali emigruoti“, – prisipažįsta S. Steponavičienė. Liūdynietės šeimos istorija verta kino filmų statytojų dėmesio.

Kai gimnaziją baigusi dukra tekėjo, niekas nė nesapnavo, kad jai likimas atsiųs moters pečiams sunkiai pakeliamų išbandymų. Iki gimdymo tebuvo likę porą savaičių, kai žuvo jos sutuoktinis. Viena su kūdikiu likusi jauna mama į gyvenimą bandė kabintis padedama tėvų, bet 1992–1993 metai buvo paženklinti mažų atlyginimų ir didelio nedarbo. Paraginta į Ispaniją susiruošusių bičiulių, jauna moteris ryžosi rizikuoti. Tėvams palikusi trejų metukų dukrelę, 1993-iaisiais išvažiavo gelbėtis nuo skurdo.

Mamos širdis rami

Nuvažiavusios lietuvės niekas nelaukė. Neturėdama darbo, nuo bado gynėsi maitindamasi arbūzais tiesiai iš lauko, kol kartą viltį beprarandančios, verkiančios emigrantės paguosti sustojo geraširdė ispanė. Ji įdarbino atvykėlę savo šiltnamiuose, po kurio laiko atkakli ir darbšti liūdynietė sulaukė pasiūlymo dirbti padavėja restorane.

REKLAMA

Įsitvirtinusi Ispanijoje sesuo pasikvietė brolį, nors triūsusį tėvynėje autoservise, bet dėl nuolatos vėluojančių atlyginimų be tėvų paramos negalėjusį išmaitinti šeimos.

S. Steponavičienė džiaugiasi, kad didžiausi vargai jos vaikams – jau praeityje. Dukra ištekėjo už ispano, vyriausia anūkė Sevilijos universitete studijuoja mediciną, anūkas Grenadoje – ekonomiką. Ispanijoje neužsibuvęs sūnus savo vietą surado Švedijoje.

Ten liūdynietis sukasi versle: įkūrė statybų įmonę, žmona vertėjauja policijos pareigūnams ir studijuoja mediciną, o Švedijoje gimusiai mažiausiai S. Steponavičienės anūkėlei neseniai sukako treji.

„Nenorėjau, kad vaikai emigruotų, bet tikėjausi, gal ten jiems bus geriau, – prisipažįsta S. Steponavičienė. – O dabar, kai matau, kaip sunku jaunimui, ypač iš vargstančių šeimų, prasimušti, taip širdyje ramu, kad maniškiams sekasi... Man gera, kad jie ne iš pašalpų gyvena, kad vaikus į mokslus leidžia. Ar Lietuvoje padavėja įstengtų savo vaiką išmokyti daktaru? Į savo giminaitį Lietuvoje žiūriu – vaikas ir studijuoja, ir dirba, o vis tiek galų nesuduria.“

Ilgesį slopina džiaugsmas

Kaip ir dauguma emigrantų tėvų, su sūnumi ir dukra liūdynietė bendrauja internetu. Anksčiau pas juos nuvažiuodavo, bet kartą Lenkijoje lietuvių autobusiukas buvo apiplėštas, ir S. Steponavičienė svetimoje šalyje liko kaip stovi.

Pastarąjį sykį pas vaikus mama svečiavosi bene prieš penketą metų, bet kartą per metus atžalos mėnesiui grįžta į Liūdynę. Džiaugsmas, kad jiems sekasi, pasak bibliotekininkės, nuslopina ilgesį. „Liūdynėje mes ne vieni, vaikus išleidę į užsienį, – daug tokių. Pasikalbame ir, žinote, visi patenkinti, kad vaikai prasimušę“, – sako S. Steponavičienė.

Nors gyvena kaime, bibliotekininkė nepatenka tarp lietuvių, remiamų užsienyje įsikūrusių artimųjų. „Kiek su vyru uždirbame, tiek mums užtenka. Namuose tikrai nesėdime: į spektaklius, kiną vaikštome, į Operos ir baleto teatrą nuvažiuojame, prie ežerų, jūros nuvykstame“, – turiningu gyvenimu, neleidžiančiu pasinerti į širdgėlą, džiaugiasi 64-erių moteris. Anot jos, Liūdynė atgyja vasarą, kai aplankyti tėvų sugrįžta emigrantai. S. Steponavičienė tarp jų ir dalies vietinių regi nemažą skirtumą.

REKLAMA

„Suvažiuoja iš užsienio laisvai bendraujantys, linksmi. O liūdyniečiai surūgę arba prasigėrę. Šviesių veidų nedaug pamatysi... Eidama iš darbo namo pro parduotuvę matau, kiek kaime girtų, o dar jaunų žmonių. Žiūriu į tokius ir galvoju: Dieve, kaip gerai, kad mano vaikai emigravę, o tai gal ir jiems taip būtų susiklostę“, – pasakoja Staselė.

Jei bibliotekininkės jaunimas klausia patarimo, kaip toliau gyventi, ji nė nemirktelėdama rėžia: tik maukit, ir kuo greičiau – kai ateis geresni laikai, grįšit.

„O kaip gyventi jaunai, du mažučius vaikelius auginančiai šeimai, jei pajamos – vos per du tūkstančius litų?“ – dėl tokio požiūrio jai priekaištaujantiesiems atsikerta S. Steponavičienė.

Ji mato, kad emigracija gerokai pakeitė bendruomenę. 58-erius metus Liūdynėje gyvenančiai moteriai atrodo, jog anksčiau žmonės ir daugiau bendraudavo, ir linksmesni būdavo.

„Į kaimo šventes visa Liūdynė suplaukdavo. Kiek vainikų per Jonines nupindavom ir papuoštais arkliais į namus Jonams išvežiodavom! Rūpėjo žmonės vieni kitiems, o dabar, mano manymu, labiausiai vienija alkoholis. Jei per kaimo šventes jo būtų, turbūt ateitų ir tie, kurie niekada kojos nekelia“, – svarsto bibliotekininkė.

Dingo ištisi miestai

Statistikos departamento duomenimis, 2002–2014 metais iš Lietuvos emigravo 521 000 gyventojų, tai yra maždaug penki Panevėžio dydžio miestai. Tiesa, per tą patį laikotarpį į Lietuvą sugrįžo apie 143 000 žmonių. Emigracijos cunamis, grasinęs Lietuvą paversti nykštukine valstybe, slūgti pradėjo maždaug prieš ketvertą metų. 2010-aisiais laimės svetur ieškoti išvyko per 83 000 Lietuvos piliečių, o pernai – apie 38 000, ir tai yra mažiausiai nuo 2009 metų.

Įdomu, kad prieš ketverius metus masiškai į užsienį traukdavo moterys. Turbūt šį reiškinį paprasta paaiškinti žvilgtelėjus į dar ankstesnių metų, kai į užsienį plūdo vyrų būriai, statistiką. Tačiau nuo 2011 metų išvykstančių vyrų ir moterų yra beveik tiek pat – į Angliją, Norvegiją, Airiją, Švediją, Daniją, Ispaniją ir kitas geresniu pragyvenimu viliojančias šalis lietuviai pradėjo važiuoti poromis.

REKLAMA

Pastaruosius ketverius metus ženklina grįžtančiųjų banga. Iki 2011-ųjų per metus į Lietuvą sugrįždavo vidutiniškai apie 6 000 laimės ieškotojų, vėliau jų buvo daugiau nei 10 000, o pernai Lietuva skaičiavo didžiausią imigrantų būrį – daugiau nei 25 000. Iš jų 90 proc. buvo lietuviai.

Ir vis dėlto, vertinant emigrantų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, Lietuva žmonių praranda bene daugiausia Europos Sąjungoje.

Visuomenės apklausos rodo, kad apie emigraciją linkę galvoti net ketvirtadalis šalies gyventojų, o iš jų apie 4 proc. ruošiasi pakelti sparnus.

Tarptautiniai ekspertai prognozuoja, kad ne taip daug beliko, kai lietuviams teks keisti neoficialiu himnu tapusios Marijono Mikutavičiaus dainos „Trys milijonai“ žodžius. Europos Sąjungos statistikos tarnybos (EUROSTAT) skaičiavimais, 2050-aisiais Lietuvoje gyvens kur kas mažiau – 2,5 mln. – žmonių.

Emigruoja ne vien dėl pinigų

Sociologė Dovilė Krupickaitė pripažįsta kol kas nematanti argumentų, kuriais būtų įmanoma užginčyti pesimistines prognozes. Nors sugrįžtančiųjų akivaizdžiai daugėja, tačiau toli gražu ne tiek, kiek emigruojančiųjų.

„Nebent Lietuvoje labai pakiltų ekonomika, ir ne tik emigrantai grįžtų, bet ir pradėtų važiuoti kaimynai. Bet kol kas ženklų nematyti“, – mano sociologė.

Anot D. Krupickaitės, neteisinga būtų emigraciją vertinti tik kaip pasirinktą ekonominio išlikimo strategiją. Prieš keletą metų atlikta studentų apklausa rodo: nors pagrindiniu emigracijos veiksniu jauni žmonės nurodo užsienyje didesnes galimybes užsidirbti, tačiau buvo įvardytas ir troškimas praplėsti akiratį – pamatyti pasaulio, išmokti kalbų, galų gale – pažinti save.

„Jaunimas išvyksta, bet ne vien spaudžiamas ekonominių priežasčių. Mane labiausiai džiugina, kad žmonės grįžta įgiję naujos patirties, įgūdžių, pamatę pasaulio, susidarę platesnį požiūrį į daugelį dalykų. Sovietinių nuosėdų naikinimas visuomenei labai sveika“, – sako D. Krupickaitė.

REKLAMA

Kaime šventes keičia laidotuvės

Pastaruosius ketvertą metų mažėjantys emigracijos mastai, sociologės nuomone, nėra džiuginami. Tai ir savotiškas signalas, kad vadinamoji kritinė masė jau išvažiavo.

„Reikėtų sutikti, kad jau galbūt ir nebeliko kam emigruoti. Tą iliustruoja jaučiamos problemos darbo rinkoje, specialistų trūkumas tam tikruose sektoriuose. Emigracija didele dalimi save jau išsėmusi“, – įvertino D. Krupickaitė.

Pasak jos, Lietuvos gyventojai visada pasižymėjo mobilumu. Lietuviai emigruoja jau pusantro šimto metų, tačiau demografinis jos poveikis ir nuostoliai valstybei nė vienu laikotarpiu nebuvo tokie dideli kaip dabar. Nuo XVIII a. pradžios nebuvo tokio laikotarpio, kad mažėtų Lietuvos gyventojų. Net ir XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, kai vyko masinė emigracija už Atlanto ir Lietuvą paliko beveik milijonas žmonių, mūsų valstybėje gyventojų daugėjo dėl didelio gimstamumo, jis per metus siekė 30 000–40 000.

Atsikračius sovietinio jungo, nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje gyveno 3,7 mln. žmonių, dabar – 2,9 mln. Per metus valstybė netenka apie 28 000 žmonių.

„Be jokios abejonės, liūdniausias vaizdas kaimuose, ir jis tik liūdnėja. Akivaizdu, kad absoliučiai didžiąją dalį juose sudaro vyresnio amžiaus gyventojai ir pagrindiniai susiėjimai kaimuose būna per pakasynas. Tas be galo liūdina. Jaunimas nebemato kaime perspektyvų: ribotos darbo vietos, menkas laisvalaikio užimtumas, uždaromos mokyklos ir darželiai. Tai – sniego gniūžtės principas: kuo daugiau emigruoja, tuo periferija darosi nepatrauklesnė liekantiesiems“, – situaciją įvertina D. Krupickaitė.

Grįžtantiesiems išties ranką

„Grįžimas tėvynėn yra labai sudėtingas procesas ir, ko gero, dar sunkesnis nei išvažiavimas“, – mano Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė.


Rašyti komentarą...
g
gudi giria
2015-01-20 04:48:01
Pranešti apie netinkamą komentarą
Maras nusinese aisku ,o dabar nusinese debilizacija pacius netikeliskiiausius,tai padejo ziniasklaida,o kiti savanaudziai,izdavikai.jus mane pakarkit,bet jav Lietuviai materelistai,jie tuojaus pajungemi I banku sistemos jauka,arba tampa ant pavadelio,o Lietuviskiau pinigai ant, barzdos ,per bannka ir reke,kad mano ir giresi iki beprotybes ,kad jo, fyga.Baisi nesamone sviete,kas supranta.
Atsakyti
0

J
Janina
2015-01-20 10:44:02
Pranešti apie netinkamą komentarą
Taip , dvidešimt pirmojo amžiaus maras.Už mus suplanavo užsieniečiai.
Atsakyti
0

l
lietuvis
2015-01-25 21:35:09
Pranešti apie netinkamą komentarą
kai vaziavau is Lietuvos protingas draugas sake,ka,kubilas padare is Lietuvosjausime dar kokius 50 metu ,taip ir yra.naktiniai mokesciai zmoniu nuskurdijinimas.beprotiskas Lietuvos skolinimasis,tai kubilas.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (3)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų