Teksto autorius – Darius Kanapinskas, saugaus eismo ekspertas, Lietuvos šaulys.
Šiandien aš esu ne tik saugaus vairavimo mokytojas. Aš esu šaulys. Mano priesaika – saugoti Tėvynę ir jos žmones. Ir kuo ilgiau gyvenime nešu šią atsakomybę, tuo ryškiau suprantu vieną paprastą tiesą: tėvynės gynyba ir pilietiškumas neprasideda nuo uniformos ar ginklo rankose. Jis prasideda kasdienybėje. Jis prasideda ten, kur susikerta mūsų keliai – ar būtume už automobilio vairo, ar ant dviračio, paspirtuko, mopedo, motociklo ar žengtume per pėsčiųjų perėją.
Keliuose nėra „laimėtojų“ ir „pralaimėjusių“
Būkime atviri. Mes visi skubame. Visi turime reikalų, nuovargio, streso, nuotaikų kaitos. Bet kas nutinka, kai atsisėdame į kelių tonų plieno dėžę? Kai kurie staiga nusprendžia, kad kelias – tai lenktynių trasa ar net bokso ringas, kuriame reikia „parodyti vietą“, „užlįsti“, „pamokyti“, „apipypinti“, „parodyti nuomonės pirštą“ ar įrodyti savo viršenybę.
Norisi paklausti tų, kurie mėgsta rizikuoti ir rodyti savo „galybę“: su kuo jūs kovojate?
Užvesti variklį ir nuspausti akceleratoriaus paminą nereikia jokios drąsos. Viršyti greitį, lėkti per tamsą ar rūką, rizikuoti svetimomis gyvybėmis nėra meistriškumas – tai tiesiog tuštybė ir egoizmas. Tikras vyriškumas ir moteriškumas, tikras meistriškumas ir drąsa yra gebėjimas suvaldyti savo ego, kai tave provokuoja. Sukandus dantis praleisti, atleisti akceleratorių, apsaugoti tą, kuris klysta.
Niekas kelyje nepagerbs tavęs už tai, kad kažką išgąsdinai, užkišai, apipypinai ar parodei nuomonės pirštą. Bet visi gerbs tą, kuris važiuoja taip, kad šalia jo kiti jaustųsi saugūs.
Pilietiškumas neturi transporto priemonės: pėsčiojo, dviratininko ir kitų eismo dalyvių atsakomybė
Pilietiškumas kelyje nėra tik vairuotojo pareiga. Jis neturi nei vairuotojo pažymėjimo, nei transporto priemonės.
Pėsčiasis, įžengiantis į gatvę su tamsiais drabužiais, kaip giltinė be atšvaito tamsiuoju paros metu, iš esmės žaidžia r…..ą ruletę – tik su svetimu streso lygiu ir kito žmogaus gyvenimu.
Įsivaizduokite vairuotoją, kuris paskutinę sekundę iš tamsos išnyrančią figūrą pamato tik tada, kai stabdyti jau per vėlu.
Būti pilietišku pėsčiuoju ar dviratininku reiškia suprasti elementarią fiziką: joks automobilis nesustoja vietoje kaip įbestas. Segėti atšvaitą, pakelti akis nuo telefono ekrano prie perėjos, užsidėti ir užsisegti šalmą, užsidėti šviesą atspindinčią liemenę, įsijungti žibintus ant dviračio ar kitos mikrojudumo priemonės – tai nėra „teisybės įrodinėjimas“. Tai pagarba sau ir kitiems. Kelyje teisybė be saugumo ir atsakomybės nieko verta.
Mūsų ateitis stebi mus: ką kasdien rodome vaikams?
Pati jautriausia ir svarbiausia mūsų eismo dalis – vaikai. Tai yra mūsų ateitis. Jie, dažnu atveju, nemoka saugaus eismo iš taisyklių knygelių ar pamokėlių mokykloje. Jie mokosi stebėdami mus: tėvus, senelius, globėjus, vyresnius brolius, seses, kaimynus ir praeivius.
Kai perbėgame gatvę per raudoną šviesą ar ne perėjoje, laikydami vaiką už rankos – mes jam siunčiame žinutę: „Taisyklės galioja tik kvailiams, o rizikuoti yra normalu.“
Kai už vairo piktinamės, rėkiame, rodome gestus ar spaudžiame telefoną rankoje – mes auginame būsimą agresyvų vairuotoją.
Kai prisegame vaiką kėdutėje „tik dėl policijos“, o ne dėl jo saugumo – mes rodome formalų, beasmenį požiūrį į gyvybę.
Vaikas yra mūsų veidrodis. Jei norime po 10–15 metų matyti saugesnę, kultūringesnę ir pilietiškesnę Lietuvą, turime suprasti, kad kiekvienas mūsų poelgis gatvėje šiandien yra pamoka jiems – mūsų ateičiai. Būti pilietišku kelyje – tai būti pavyzdžiu tam mažyliui, kuris stebi tave nuo šaligatvio ar galinės automobilio sėdynės.
Kiekvienas iš mūsų – gyvas skydas vienas kitam
Būti pilietišku kelyje reiškia suprasti paprastą dalyką: automobilis priešais tave ar pėsčiasis prie perėjos – tai ne priešas. Tai tavo kaimynas. Tai tėvas, senelis, globėjas, vežantis – vedantis vaiką į mokyklą, darželį ar treniruotę. Tai gydytojas, gelbėtojas skubantis į budėjimą. Tai jaunas vairuotojas ar vairuotoja, kuriam, ar kuriai šiandien tiesiog dreba rankos. Tai močiutė ar senelis, kurie lėčiau žengia per perėją, ar vaikas, kurio dėmesį kuriam laikui nukreipė prabėgantis šuo.
Kai mes elgiamės kaip chuliganai – kelių gaideliai ar demonstruojame nepagarbą, mes griauname savo visuomenę iš vidaus. Mes patys sukuriame baimę ir agresiją, kurioje vėliau tenka gyventi mūsų ateičiai – vaikams.
O tiems, kurie kasdien kelyje išlieka ramūs, kurie užleidžia juostą, kurie padėkoja avariniu signalu, kurie netrikdo kitų, laikosi greičio, distancijos, praleidžia pėsčiąjį ir tamsoje spindi atšvaitais – aš noriu žemai nusilenkti. Jūs esate tie tylūs mūsų šalies stiprybės ramsčiai. Jūs rodote, ką iš tikrųjų reiškia pilietiškumas. Jūsų ramybė ir kultūra kelyje kasdien išgelbsti gyvybes, nors apie tai niekas neparašys antraštėse.
Mes turime vieną tikslą
Kare būna priešai ir draugai, sesės ir broliai. Kelyje mes visi esame toje pačioje pusėje – neturime nei priešų, nei konkurentų. Mūsų visų tikslas – vienodas ir nepakitęs, bet kuriuo metų laiku, bet kurią paros valandą: tiesiog saugiai grįžti namo pas tuos, kurie mūsų laukia.
Atsisakykime karo kelyje. Ne todėl, kad bijotume baudų ar policijos. O todėl, kad gerbiame save, savo tautą ir savo namus – LIETUVĄ. Būkime pilietiški ir pavyzdys mūsų ateičiai.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
