Per paskutinį šio amžiaus ketvirtį pasaulio ekonomika ,,išsitempė“ nuo stabilaus augimo iki žemos infliacijos.
Vadinamasis didysis santūrumas neleido daugumai politikų suvaldyti ekonomikos ir susitvarkyti su finansų krizėmis. Tačiau, kai „didysis santūrumas“ peraugo į ,,didįjį nuosmukį“, lemtingos visuotinio mąstymo klaidos iškilo į dienos šviesą. Pamatėme, kaip prastai mes suvokiame ryšį tarp finansų sistemos ir platesnio masto ekonomikos, taip pat ryšius tarp valstybių.
Šiandien politikai ieško naujų sprendimų, kaip suvaldyti ekonomiką 2011 metais ir vėliau. Ateityje geresnis ryšių tarp valstybių suvokimas bus esminis veiksnys, skatinsiantis ekonomikos augimą ir mažinsiantis naujų krizių pavojų. Ne ką mažiau svarbus bus ir supratimas, kad veikdami kartu mes galime sukurti sėkmingesnę ir stabilesnę pasaulinę ekonomiką, kuri suteiktų naudos visoms valstybėms.
Leiskite man išdėstyti, ką tai reiškia trims politikos tikslams: sukurti tvirtesnį ir saugesnį finansų sektorių, pasiekti labiau subalansuotą ir stabilesnį augimą ir suvaldyti didžiulius ir nepastovius kapitalo srautus.
Stipresnė ir saugesnė finansų sistema – sėkmingos ekonomikos pamatas. Tai reikalauja tvirtos kontrolės ir protingo finansų rinkų ir institucijų suvaržymo. Norint užtikrinti, kad visi žaidžia pagal taisykles, reikia prižiūrėti finansų institucijas.
Dabar, net ir sukūrus geriausias taisykles ir tobulai prižiūrint, vis dar kyla krizių. Būtent todėl mums reikia efektyvaus sprendimų mechanizmo, kad galėtume susitvarkyti su į bėdą patekusiomis institucijomis. Galiausiai mums reikia visa apimančios struktūros, kuri suvaldytų riziką finansų rinkose.
Mes jau supratome, kad siekiant klestėti, augimas turi būti pusiausvyras. Nacionalinių lygiu tam reikia priemonių, kurios apsaugotų nuo vieno sektoriaus pertekliaus. Pasauliniu lygiu tam reikia geresnio augimo pasiskirstymo tarp valstybių, jei tikrai norime išvengti destabilizuojančių veiksnių.
Krizė parodė žemą valstybės skolos ir deficito išlaikymo vertę. Šalys, turinčios tvarius valstybės finansus, turi daugiau erdvės atlaikyti ekonomikos krizių poveikį. Tačiau ,,didysis nuosmukis“ daugelyje šalių paskatino valstybių skolų ir deficitų augimą.
Kaip greitai turi būti pradėtas fiskalinis taupymas ir pasiektas balansas tarp didesnių mokesčių ir mažesnių išlaidų – priklausys nuo valstybės. Tačiau bendras fiskalinės politikos tikslas turi būti išliekančio vidutinio laikotarpio augimo palaikymas ir naujų darbo vietų kūrimas.
Dar viena svarbi problema – pajamų paskirstymas. Prieš krizę daugelyje valstybių išryškėjo nelygybė, dėl kurios buvo nerimą keliančių socialinio susitelkimo pasekmių. Auganti nelygybė taip pat galėjo padidinti pažeidžiamumą.
Kalbant tarptautiniu mastu, labai svarbu geriau suvokti, kaip vienoje šalyje priimti politiniai sprendimai paveikia kitas valstybes. Toks požiūris labai svarbus „G–20“ valstybių mėginimuose pasiekti tvirtą, stabilų ir subalansuotą pasaulinį augimą. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) taip pat remiasi šiuo požiūriu, todėl aktyviau veikia pateikdamas ataskaitas apie Kiniją, euro zoną, Japoniją, Jungtinę Karalystę ir JAV.
Geresnio fiskalinių ryšių tarp valstybių įvertinimo pasiekimas yra taip pat labai svarbus. Krizių metu mes matėme, kaip greitai kapitalas palikdavo valstybes, kurios anksčiau buvo laikomos saugiomis. Šiandien dauguma šių valstybių vis dar svirduliuoja nuo grįžtančių pinigų cunamio.
Politikai daugelyje besivystančių rinkų valstybėse baiminasi, kad augančios kapitalo įplaukos sukels jų vietinės valiutos vertę, destabilizuos finansų rinkas ir paskatins ekonomikos perkaitimą. Jų reakcijos svyruoja nuo užsienio valiutų įsigijimo, norint apsaugoti savo valiutos vertės augimą, iki kapitalo kontrolės įvedimo ir kraštutiniais atvejais visiško nesikišimo į piniginius reikalus. Situacija tapo ganėtinai įtempta, pradedama kalbėti apie „valiutų karus“ ir realų finansinio protekcionizmo pavojų.
Akivaizdu, kad mums reikia geriau suvaldyti tai, kas skatina šias kapitalo įplaukas. Mums taip pat reikia identifikuoti geriausius politinius sprendimus, kurie padės su jais susitvarkyti, tačiau tuo pat metu reikia turėti omenyje, kokį poveikį šie sprendimai turės visai pasaulinei ekonomikai. Taip pat mes turime ištirti, ar pasaulinių taisyklių sistema, skirta sumažinti kapitalo įplaukų svyravimą, bus naudinga.
Pasaulinis finansinis draudimas yra svarbus su tuo susijęs klausimas. Lygiai taip pat, kaip šeimos apdraudžia savo santaupas, taip ir valstybės turėtų galėti įsitraukti į pasaulinį finansinio saugumo tinklą. Nuo krizės jau buvo nemažai pasiekta, suteikiant daugiau resursų TVF ir naujiems finansiniams instrumentams. Tačiau reikia dar daugiau ir TVF svarsto bendradarbiavimą su regioninėmis finansų institucijomis, bei bando atrasti naujus būdus, kaip išnaudoti savo turimus įrankius sisteminių krizių metu.
Viena esminė politinė klaida artėjant finansinei krizei buvo vaizduotės trūkumas: mums nepavyko įvertinti, koks painus tapo pasaulinis ekonominis ir finansinis tinklas. Reikia neleisti, kad kita mūsų klaida nekiltų dėl nepakankamo bendradarbiavimo. Mes privalome peržengti senas mus skiriančias ribas ir veikti išvien kuriant tvirtesnė ir atsparesnę pasaulinę ekonomiką.
Dominique'as Straussas-Kahnas yra Tarptautinio valiutos fondo vykdantysis direktorius.
