Šią savaitę buvusiam Lenkijos Žvalgybos tarnybos vadovui Zbignevui Siemiantkovskiui pateikti kaltinimai dėl dalyvavimo kuriant Lenkijoje centrą, kuriame CŽV 2002–2003 metais laikė terorizmu įtariamus belaisvius.
CŽV kalėjimas Lenkijoje jau egzistavo prieš 10 metų ir gali būti, kad jame buvo kankinami asmenys, įtariami terorizmu.
„Prokuratūroje atsisakiau pateikti paaiškinimus ir toliau atsisakysiu tai daryti kiekviename šio proceso etape, taip pat ir teisme“, – leidiniams „Gazeta Wyborcza“ ir „Panorama“ sakė šiuo metu universitetuose dėstantis Z. Siemiantkovskis.
Lenkijos žiniasklaida šią savaitę daug dėmesio skyrė CŽV kalėjimų istorijoms Lietuvoje ir Rumunijoje. Pasak „Gazeta Wyborcza“, Lietuvos prokuratūra jau atliko tyrimą dėl slaptų kalėjimų terorizmu įtariamiems asmenims, tačiau nieko neapkaltino, o Bukarešto valdžia kategoriškai atsisakė nagrinėti šį klausimą.
Lietuva ir Rumunija gali būti tos Europos valstybės, kurios, kaip ir Lenkija, sutiko dalyvauti slaptųjų CŽV kalėjimų sistemoje. Audra dėl šio klausimo įsisiautėjo Vilniuje 2009 metais, kai Amerikos televizija „ABC News“ pranešė, jog Lietuvoje CŽV laikė aštuonis „Al Quaedos“ teroristus.
Jau 2009 metų gruodžio mėnesį Seimo saugumo ir gynybos komitetas nustatė, kad šalyje faktiškai yra sudarytos sąlygos kalėjimams įkurti. „Nustatėme, kad buvo patalpos, galimybės kirsti sieną ir su CŽV susiję lėktuvai“, – aiškino tuomet komiteto vadovas Arvydas Anušauskas.
Lietuvoje galėjo būti du CŽV kalėjimai – pirmasis galėjo būti įkurtas 2002 metais, antrasis – 2004–2005 metais. Taip pat buvo patvirtinta, kad tai amerikiečiai kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD) su prašymu įrengti atitinkamas patalpas terorizmu įtariamiems asmenims laikyti. Ir vis dėlto, parlamento nariai nenustatė, ar kaliniai tuose kalėjimuose buvo kalinami, kvočiami ir kankinami.
Lietuvos specialiųjų tarnybų vadovai turėjo taip pat neinformuoti valstybės vadovų apie bendradarbiavimą su CŽV. Generalinė prokuratūra, turėjusi užsiimti VSD vadovybe, 2011 metų sausį nutraukė tyrimą dėl senaties. Tuometinis prezidentas Valdas Adamkus ir premjeras Algirdas Brazauskas kategoriškai paneigė pranešimus apie kalėjimus, tą patį padarė ir kariškiai.
2010 metų kovą prezidentė D. Grybauskaitė interviu laikraščiui „The Irish Times“ garantavo, kad Lietuva slaptųjų kalėjimų byloje padarė viską, ką galėjo, ir kad daugiau informacijos gali suteikti tik Jungtinės Valstijos.
Vilniaus veiksmus smarkiai kritikuoja nevyriausybinės organizacijos. „Amnesty International“ (AI) ir „Reprieve“, atstovaujanti nuteistųjų mirties bausme interesams ir ginanti Guantanamo kalinius, nuolat ragina Lietuvos valdžią ir prokurorus atnaujinti tyrimą. Pernai rugsėjį „AI“ informavo apie anksčiau nežinomą slaptą CŽV lėktuvo skrydį iš Maroko sostinės Rabato į Vilnių 2005 metų vasarį. Lėktuve turėjo būti skraidinamas Saudo Arabijos pasą turintis palestinietis Abu Zubajda, vienas iš pagrindinių į nelaisvę paimtų „Al Quaedos narių. Kai Lietuvos prokuratūra atsisakė atnaujinti tyrimą dėl slaptų kalėjimų, Abu Zubajda apskundė Vilnių Europos žmogaus teisių teismui.
Kitokioje situacijoje yra Rumunija, kurios valdžia iš pat pradžių neigė, kad šioje šalyje buvo CŽV kalėjimas, ir atsisako pradėti bet kokį tyrimą. Bet žiniasklaidos pateikiama informacija byloja ką kita. 2009 metais Amerikos „New York Times“ išsamiai aprašė, kaip CŽV įkūrė slaptą kalėjimą mūriniame pastate netoli Bukarešto centro. Už tai buvo atsakingas patyręs agentas Kyle D. Foggo, svarbiausios bazės, skirtos CŽV aprūpinimui Europoje, vadovas. Kalėjimas, esą, buvo skirtas šešiems įtariamiesiems, tačiau vienu metu ten niekada nebuvo daugiau keturių žmonių. „Operacija buvo pernelyg sudėtinga, kad galėtų būti vykdoma vyriausioje būstinėje. Džiaugiausi, kad galiu padėti savo tautai“,– sakė jis laikraščiui „New York Times“.
Naujos detalės paaiškėjo 2011 metais, kai Vokietijos „Sueddeutsche Zeitung“ ir AP agentūra atskleidė, kad kalėjimas veikė 2003–2006 metais ORNISS pastate – Rumunijos institucijoje, kurioje dirbama su slapta valstybės informacija.
Rūsyje įkurtame kalėjime buvo įrengtos šešios vienutės, kiekvienoje iš jų buvo laikrodis ir rodykle pažymėta Mekos kryptis, kad kalinami musulmonai žinotų, į kurią pusę pasisukti meldžiantis. AP tvirtina, kad Bukarešte įkurdintiems kaliniams nebuvo leidžiama miegoti, juos laistė vandeniu ir vertė stovėti nepatogioje pozoje. Tačiau čia kaliniai nebuvo kankinami vandeniu (angl. „Waterboarding“) – vienu iš kontroversiškiausių kankinimo būdų, kuriuos amerikiečiai naudojo terorizmu įtariamiems kaliniams kankinti.
