Viduramžių Lietuvoje žagintojų laukė kartuvės arba vestuvės, nebuvo nė vieno recidyvisto, o nuteisti bajorai į kalėjimą patys kartais ateidavo iki soties atsigerti degtinės.

„Šiais laikais sodina tik vištvagius, o vagonais vagiančiųjų ar stambius kyšius imančių politikų policija nepagauna“, – sutikite, ne kartą esate girdėję maždaug taip sakant žmones. Jie dar priduria, jog anksčiau, girdi, būdavusi tvarka.

Šiandien gyvenimas iš tikro nėra idealus, bet ar tikrai senovėje buvo daugiau tvarkos? „Akistata“ pasidomėjo, kuo skyrėsi nusikaltėliai, nusikaltimai ir bausmės viduramžiais, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Apie tvarką ir lygybę prieš įstatymą Abiejų Tautų Respublikoje, kuriai priklausė Lietuva, nėra ką ir kalbėti. Šlėktoms (bajorams), nekalbant apie grafus ir kunigaikščius, veikė kiti, švelnesni įstatymai, net atskiri teismai ir atskiri tragikomiški kalėjimai.

Bajorų privilegijos

Bajoras, nužudęs ar sumušęs kokį nekilmingą miestietį, valstietį ar juolab baudžiauninką, dažniausiai teisme atsipirkdavo bauda. Kas kita, kai bajorai susipliekdavo vieni su kitais – bajorų teismai į tai žiūrėjo rimtai.

1739 metais Vilniaus katedroje per pamaldas kilo peštynės – bajoras Juozapas Stradzinskis susimušė su bajoru Juozapu Krokietu. Pastarasis pirmas smogė, o kai gavo grąžos, iš burnos jam pasipylė putos ir jis čia pat bažnyčioje nusibaigė. Žudiką teismas pasmerkė myriop nukirsdinant, tik kas iš to. Mat teismui paskelbus bajorui įkalinimą, tremtį ar garbės atėmimą, dar nebuvo valstybinės policijos, kuri būtų privertusi nuosprendžius vykdyti.

REKLAMA

Negana to, bajorai turėjo teisę patys ateiti į kalėjimą. Žinoma, daugelis nuteistųjų šlėktų šia teise pasinaudodavo – teismo generolas vėliau pranešdavo, kad laukęs nuo saulėtekio iki saulėlydžio, o nuteistasis bajorėlis taip ir nepasirodęs...

Bausmė lyg šventė

Jei manote, kad tie nuteistieji didikai emigruodavo ar slapstydavosi – klystate. Daugelis nuteistų bajorų, netgi kaltintų žmogžudyste ar kitais sunkiais nusikaltimais, spjovę į teismo nuosprendį poilsiaudavo namie ir net pasirūpindavo gauti pavieto (apylinkės) ar valstybės pareigybes!

Vilniuje bajorams veikė atskiras pilies bokšto kalėjimas. Na o kaip bajorai jame kalėjo, puikiai parodo vienas 1748 metų nuotykis. Tų metų vasarą teismo generolas atėjo prie bokšto pasižiūrėti, kaip ten kali kilmingas totorius Aleksandras Rudzevičius. Pareigūnas aptiko, kad A. Rudzevičius... šalia bokšto pasistatęs palapinę.

Užsukęs po kelių savaičių teismo generolas vėl pamatė, kad totorius ir toliau iškylauja palapinėje, tik šįkart jis su savo draugais totoriais dar maukia degtinę. Gėdinamas girtas kalinys generolą išplūdo ir, čiupęs už kardo, net pagrasino.

Rudeniop, kai nuteistajam bajorui A. Rudzevičiui pramogos palapinėje pabodo, o ir naktys atvėso, neiškalėjęs paskirtos bausmės, jis iškeliavo savais reikalais.

Apkaltinai – užmokėk!

Nuteistam prasčiokui nuo kalėjimo išsisukti būdavo sunkiau, bet irgi įmanoma.

Sunku nesišypsoti skaitant istorinius dokumentus, kuriuose bylojama, jog tuo metu nuteistą kalinį neretai turėjo išlaikyti... jį į teismą padavęs nukentėjęs asmuo. Tokia tvarka kalėjimų įguloms leisdavo užsidirbti ir išsilaikyti.

1717 metais vienoje byloje minima, jog į Vilniaus pilies kalėjimą atvykę Pažaislio vienuoliai kamalduliai pilies kapitonui M. Kozlovskiui pažadėjo net 4000 auksinių, kad tik jis nepaleistų už skolas kalinčių penkių apgavikų: žydų Levio ir Itos Moizešovičių, Izraelio Samuelevičiaus, jo žmonos Saros ir lietuvio Juozapo Mickevičiaus.

Dabar madinga skųstis „nežabota betvarke ir korupcija“. Viduramžių Lietuvos teismuose irgi buvo apstu skundų dėl kalėjimų pareigūnų smurto, savivalės, kalinių turto pasisavinimo. Kaliniai dažnai pabėgdavo arba – sunku patikėti – būdavo paleidžiami dėl to, kad... nebūdavo kuo maitinti.

REKLAMA

Nusikaltimai nesikeičia

Viduramžiais, aišku, būta specifinių nusikaltimų. Pavyzdžiui, nederliaus metais pavasariop į namus pasibeldus badui, šeimos galva neretai iš nevilties išvarydavo namiškius iš namų. Šie verkdami traukdavo per pasaulį elgetaudami, kol už tai pakliūdavo į kalėjimus.

Vis dėlto absoliuti dauguma nusikaltimų – kaip ir šiandien. Bajorai garsėjo aršiu būdu, nesivaldymu – išlikę daugybė bylų dėl didikų muštynių.

1704 metais kunigaikštis totorius Chasanas Razmuzas ir jo žmona padavė į teismą giminaitį Žemaitijos vėliavos rotmistrą Chasieną Suleimanovičių Razmusą. Pasak nukentėjėlio, „nežiūrėdamas į jo žilą senatvę Chasienas mane už galvos tampė ir sumušė žmoną“. Negana to, vėliau kaltinamasis su gauja sėbrų naktį įsibrovė į Vilniuje, Lukiškėse, stovintį besiskundžiančiųjų namą, išdaužė langus, iš lovos pašokusį šeimininką sumušė kumščiais, sužeidė vėzdais, bardišiais ir kardais, o klykiančiai žmonai pagrasino nuvilkti drabužius.

Trečio karto nebūdavo

Tais laikais siautėdami neatsiliko ir prasčiokai – laisvieji miestiečiai, amatininkai, valstiečiai, baudžiauninkai. Nors viduramžiais įstatymai buvo gerokai griežtesni negu šiandien, tada mūsų krašto žmonės lygiai taip pat gėrė, vogė, mušėsi, žudė, apiplėšinėjo. Tik bausmės buvo kitokios, bet jos dažnai nebaugino. Kai kurie to meto įstatymai kelia šypseną, o kai kurių griežtumo šiandien galėtume tik pavydėti.

Nužudžius savo poną laukė ketvirčiavimas, apiplėšus bažnyčią – sudeginimas, už plėšikavimą ar stambesnes vagystes – kartuvės. Pritrūkus įrodymų įtariamasis būdavo kankinamas.

Viduramžiais žmonės nesiterliojo su recidyvistais. Pirmą kartą pagautą vagį, jei jo nušvilpto turto vertė būdavo didesnė negu 10 grašių, iš karto pakardavo. Už menkesnį nušvilptą daiktą pirmą sykį tik gerai nuplakdavo. O jau antrą kartą pagautą tą patį vagį kardavo net jeigu jis būdavo nugvelbęs tik ąsotį ar vištą.

Žagintojų loterija

Už išžaginimą be išlygų – net bajorai – buvo baudžiami mirtimi. Tik išniekintoji moteris privalėjo iškart triukšmą kelti, be to, subėgusių „liudytojų akivaizdoje smurto žymes parodyti“. Tiesa, žagintojas turėjo vieną galimybę išvengti kartuvių – jei moteriai patiko ir įtiko. „Jeigu ji norėtų jį sau už vyrą turėti, tuomet tai jos valioje“, – taip skelbia įstatymo pabaiga.

REKLAMA

Įdomiai muštynės vykdavo Lietuvos smuklėse ir trobose. Kad neliktų liudytojų, susikivirčiję bernai įprato staiga užpūsti žvakę ir jau tamsoje pulti snukius velėti ar net peiliais švaistytis. Kai teismams atsibodo tokios „tamsios“ bylos, dar 1529 metais patvirtintame Pirmajame Lietuvos Statute priimtas įstatymas, kad jei nukentėjėlis prisiekia, jog jį tamsoje užpuolė žvakės gesintojas, pastarasis privalo „žaizdas apmokėti“, o jei jaučiasi nekaltai apšauktas, turi pats kaltininko ieškoti.

Žodis – ne žvirblis

Panašiai buvo elgiamasi ir su grasintojais, nes tuomet žodis reiškė daugiau negu dabar. „Jei po grasinimo įvyko žmogžudystė ar padegimas, tegul grasintojas tąją žalą vis vien atlygina, o sau kaltojo ieško“, – skelbiama tame pačiame Pirmajame Statute.

Nuteistieji mirti viduramžiais turėjo teisę maldauti nukentėjusiojo malonės. Jei pastarasis ją suteikdavo, tai kaltininkas virsdavo nukentėjėlio nelaisvuoju (baudžiauninku). Įdomi detalė – baudžiauninkais automatiškai tapdavo net ir vėliau gimę tokio baudžiauninko vaikai. Beje, žydai ir totoriai baudžiauninkų turėti negalėjo.

XVI–XVII amžiuje Lietuvoje (tiksliau – Abiejų Tautų Respublikoje) veikė net keliolika teismų. Na o teisingumo buvo aiškiai mažiau. Įtakingieji, turtingieji ir tuomet, kaip ir dabar, sugebėdavo išsirangyti nuo atsakomybės.

Iš 1529 metų Pirmojo Lietuvos Statuto:

Kas kelio žmogų ar drevininką užmuštų, galvapinigių: už kelio žmogų – 12 grašių ilgųjų ir už drevininką – 8 grašiai ilgieji. O kas muštų kelio žmogų ar drevininką, tai kelio žmogui atlygis 3 grašiai ilgieji ir drevininkui – ilgasis. O jei kas valkinį žmogyną užmuštų, tas turi už jį mokėti galvapinigių 10 grašių kapų ir už nelaisvąjį berną ar nelaisvąją moterį galvapinigių 5 grašių kapas.

Kas valdovo kieme ką pavogtų ir tai prieš jį įrodyta ar atimta, turi būti galva baudžiamas. Jei tai, kas pavogta, kainuotų mažiau puskapio, tokiam ausis turi nupjauti.

Įkalintą vagį turi kankinti tris kartus vieną dieną, bet neturi suluošinti. O jei neiškankins gi iš jo vagystės, tai tas, kuris jį atidavė kankinti, turi atlyginti – už kiekvieną kankinimą grašių pusilgį. O jei numarintų kankindamas ir nieko neišsiaiškinus, turi už jį galvapinigius mokėti pagal žmogų.

REKLAMA

Jei bernai vagia apylinkėje ir juos sugaus su įkalčiu, kuris vertas grašio pusilgio, tai turi būti baudžiamas kaip vagis. O jeigu pusilgio įkaltis nekainuos, tai turi iš jo bandos žala mokama būti arba įkaltį grąžinti ir rimbais plakti. Ir antrąkart jeigu pavogs, nors tai 10 grašių nekainuos, o su įkalčiu pagaus, tai jau jį į kartuves išduoti turi.

Kas kieno namus sąmoningai užpultų, norėdamas užmušti, ar užgriūtų smurtu bei jėga ir tuose namuose ką nors sužeistų ar užmuštų arba nors ir nesužeistų nieko, tik užgriūtų smurtu, tas galvos netenka ir galvapinigiai iš jo dvaro užmuštojo artimiesiems turi būti mokami bei kartotinė į mūsų, valdovo, iždą, taip pat ir žaizdų atlygis.

Kas teisme kitam ar teisėjams užgaulius žodžius sakytų bei tuo teismo ir teisėjų negerbtų, toks suimant turi būti baudžiamas būti – 6 savaites kalėti.


Rašyti komentarą...
s
skaitytojas
2012-08-03 17:25:58
Pranešti apie netinkamą komentarą
o kas pasikeite nuo tu laiku.Viskas tas pats.
Atsakyti
0

P
Požiūris
2012-08-03 21:48:20
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kiek teko skaityti, tikrai teisingumo buvo maža. Lietuvos, kaip ir kitų tautų praeityje, teisingumas buvo tik turčių rankose. Teisingumo požiūriu praeitis klaiki.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų