Siekdamos taikos, Jungtinės Tautos (JT) netrukus gali priimti istorinį nutarimą dėl Palestinos statuso.
JT sprendimas dėl arabų ir žydų valstybių įkūrimo Britų Palestinoje 1947 m. atvedė prie karo.
Siekia būti valstybe
Rugsėjo 20 d. Niujorke prasidėjus JT Generalinės Asamblėjos sesijai šios organizacijos vadovas Ban Ki-moonas veikiausiai bus gavęs Palestinos nacionalinės administracijos (PNA) prezidento Mahmoudo Abbaso prašymą priimti Palestiną į JT kaip visavertę valstybę.
Šio palestiniečių žingsnio diplomatinė baigtis daugmaž aiški. Siekiant tapti JT nare reikia Saugumo Tarybos pritarimo, kuris neįmanomas, kadangi JAV vetuos Palestinos prašymą.
Nenorėdamos taikyti veto teisės ir tuo pačiu bloginti santykių su arabų kraštais, JAV botagu ir pyragu įtikinėjo palestiniečius, kad šie nesiektų visavertės narystės.
Tačiau JT įstatai tokie, kad Saugumo Tarybą galima apeiti. Generalinė Asamblėja paprasta balsų dauguma gali suteikti Palestinai valstybės-stebėtojos statusą, kokį turi, pavyzdžiui, Vatikanas. Palestiniečių vertinimu, asamblėjoje jie gali surinkti pakankamai balsų – maždaug 140 iš 193.
Lietuvos oficialią poziciją išsakė Užsienio reikalų ministerija (URM). Lietuva pripažįsta kiekvienos tautos teisę į valstybingumą ir pasisako už taikios Palestinos valstybės sukūrimą, taip pat už taikų sambūvį tarp Izraelio ir Palestinos.
Nors Lietuva ir PNA nėra užmezgusios diplomatinių santykių, Lietuva pripažįsta Helsinkyje reziduojančią PNA generalinę delegaciją.
Artėjančioje JT Generalinės Asamblėjos sesijoje turėtų būti svarstomas ne Palestinos valstybės pripažinimas, bet jos narystė arba statuso sustiprinimas Jungtinėse Tautose, jeigu tik Palestina pateiktų atitinkamą prašymą. Mūsų užsienio reikalų žinyba įsitikinusi, kad svarbu pasiekti vieningą ir subalansuotą ES poziciją.
Tačiau likus kelioms dienoms iki Generalinės Asamblėjos darbo pradžios įtakingos ES valstybės neturėjo jokios vieningos nuomonės. Iš Prancūzijos ir Ispanijos sklido signalai, kad jos linkę palaikyti Palestinos priėmimą į JT, Vokietija, Italija ir Didžioji Britanija daugiau ar mažiau dvejojo.
Palestinos išlaisvinimo organizacija (PIO) buvo JT stebėtoja nuo 1974 m. 1988 m. Palestinos Nacionalinė taryba, savotiškas PIO parlamentas, Alžyre paskelbė Palestinos valstybės nepriklausomybę.
Iki š. m. rugpjūčio pabaigos Palestinos valstybę pripažino 126 šalys. Nemažai tų šalių veikia Palestinos ambasados ir generalinės delegacijos.
Nuo 1988 m. JT stebėtojo statusą turi subjektas, kuris oficialiuose JT dokumentuose vadinamas tiesiog Palestina. Tačiau ji turi organizacijos, o ne valstybės statusą.
1994 m. pagal Oslo susitarimus tarp palestiniečių ir Izraelio įsteigta PNA dabar kontroliuoja dalį teritorijos, kurią Izraelis okupavo per vadinamąjį Šešių dienų karą 1967 m.
Izraelis nelaiko Palestinos savivaldos suverenios valstybės valdžia. Nepaisant to, vienas iš reikalavimų, kuriuos Izraelis kelia PNA, yra Palestinoje veikiančių sukarintų grupuočių kontrolė ir tramdymas.
Nesiliaujantys apšaudymai
Gazos ruožas, iš kurio Izraelio armija pasitraukė 2005 m., jau ne pirmus metus kelia grėsmę žydų valstybei. Iš ten raketomis ir reaktyvinėmis minomis nuolatos apšaudoma Izraelio teritorija.
Štai š. m. praėjusio mėnesio kelių dienų statistika: rugpjūčio 19 d. paleista 17 raketų, rugpjūčio 20 d. – 64, rugpjūčio 21 d. – 10, rugpjūčio 22 d. – 5, rugpjūčio 25 d. – 20 d., rugpjūčio 25 d. – 15 ir t. t.
Izraelis atsako aviacijos smūgiais, taikydamasis užmušti antpuolius organizuojančių grupuočių aktyvistus ir vadus.
Žydų valstybei kelia nerimą tai, kad neišvengiama savigyna ir riaušių slopinimas ateity gali būti traktuojami kaip veiksmai prieš suverenią Palestinos valstybę. Ilgainiui tai gali sukelti tarptautinių pasekmių, tarp kurių neatmestini Palestinos ieškiniai Izraeliui Hagos teisme, sankcijų Izraeliui taikymas – pavyzdžiui, kai kurių šalių draudimai įvažiuoti Izraelio pareigūnams, tarptautiniai arešto orderiai Izraelio vadovams ir pan.
Dėl šių ir kitų priežasčių Izraelis visus šiuos metus diplomatiniais kanalais siekė atkalbėti JT nares nuo Palestinos priėmimo į organizaciją.
JAV padėtis gana kebli. Viena vertus, prezidentas Barackas Obama šią gegužę yra pareiškęs, jog siena tarp Palestinos ir Izraelio turėtų atitikti būvį iki 1967 m. Šešių dienų karo. Toks pareiškimas susilaukė griežtos Izraelio reakcijos ir kritikos JAV viduje, todėl B. Obamai teko ne kartą aiškinti, jog 1967 m. sienos tėra derybų išeities taškas, o naujosios sienos bus nustatytos sutarus dėl apsikeitimų žeme.
Kita vertus, JAV negali leisti, kad Palestina dabar būtų priimta į JT kaip visateisė narė. Skeptiškam požiūriui į Palestinos narystę yra svarių priežasčių. Visų pirma, tai valstybė be aiškių sienų. Jei įvyktų neįmanomas dalykas ir 1967 m. sienos būtų pripažintos de jure, maždaug pusė milijono žydų nausėdijų gyventojų atsidurtų svetimoje teritorijoje. Izraelis niekada su tuo nesutiks be kovos.
Kitas dalykas – šiandien Palestina vis dar neturi veiksnių institucijų. Šalis geografiškai ir politiškai padalyta į dvi dalis: Jordano upės vakarų krantą ir Gazos teritoriją.
Gazoje viešpatauja radikali organizacija „Hamas“, kuri atmeta esminę sąlyga, kurią JAV ir kitos Vakarų valstybės kelia palestiniečiams – Izraelis turi būti pripažintas. Vakarų krante įsitvirtinusi nuosaikesnė organizacija „Fatah“, tarp kurios ir „Hamas“ neretai kyla ginkluoti susirėmimai. Prasidėjus vadinamajam „arabų pavasariui“ abi grupuotės ėmė siekti kompromiso, tačiau „Hamas“ kol kas atmeta galimybę pripažinti Izraelį.
Ekonomiškai Palestinos savivalda yra priklausoma nuo užsienio pagalbos, kurios didžiuma pastaruoju metu ateina iš ES. Donorų konferencijoje Paryžiuje 2007 m. JAV ir Kanada pasiūlė 11 proc. planuojamos pagalbos, 53 proc. pasiūlė ES, 20 proc. – arabų šalys. Pagal tos konferencijos susitarimus 2008 m. – 2010 m. PNA gavo аpie 7,7 milijardus dolerių.
Vienas iš JAV poveikio priemonių palestiniečiams – grasinimas atimti pyrago gabalą. Jei Palestinos savivalda sieks visavertės narystės JT, Amerika ketina įšaldyti apie 500 mln. dolerių pagalbos.
Pražūtinga audra
Rugsėjo pradžioje Izraelio užnugario tarnybos vadas generolas majoras Eyalas Eisenbergas viešai pareiškė – „arabų pavasaris“ gali virsti „islamistų žiema“ ir pridūrė, kad įvykiai Artimuosiuose Rytuose veda prie to, jog kils didelis karas, kuriame gali būti panaudoti netgi masinio naikinimo ginklai.
Išties nuo arabų revoliucijų pradžios politinės ir karinės jėgos Artimuosiuose Rytuose persigrupavo. Tai nemažai susiję su Turkijos ambicijomis, jos besikeičiančiu vaidmeniu.
Turkija pradėjo diplomatinį karą su Izraeliu, reikalaudama, kad šis atsiprašytų už karinę operaciją, kurios metu 2010 m. gegužę bandant patikrinti į Gazą plaukusius laivus žuvo 9 Turkijos piliečiai.
Neseniai Turkija atsisakė automatinio atpažinimo tvarkos, pagal kurią Izraelio lėktuvai ir laivai identifikuoti kaip nepriešiški. Turkija pakeitė laivyno dislokaciją taip, kad galėtų įgyvendinti grasinimą, jog humanitariniai laivai į Gazą bus lydimi su Turkijos karo laivų apsauga.
Turkija siekia strateginės partnerystės su Egiptu, ketina su ta šalimi pasirašyti karinę ir ekonominę sąjungą, o Izraelio ir Egipto santykiai smarkiai pašlijo po to, kai šį mėnesį minia Kaire nusiaubė Izraelio ambasadą.
Iš nuosaikiai draugiškos Izraeliui šalies Turkija tampa žydų valstybės priešininke. To priežastis – Turkijos ambicijos tapti arabų valstybių, kurios nuvertė senuosius režimus, sąjungininke ir lydere. Turkija energingai remia Palestinos valstybės priėmimą į JT.
Tokiomis aplinkybėmis įtikinamiau skamba pesimistų, o ne optimistų balsai.
Aris Shavitas Izraelio tinklalapyje „Haaretz“ pateikia niūrias prognozes (citatos paimtos iš kelių jo straipsnio vietų):
„Vaizdas aiškėja. Arabų pavasaris yra arabų nelaimė. Artimiausiu metu Egipte nebus demokratijos. Egiptui teks rinktis tarp chaoso, islamistų ar kariškių diktatūrų. Artimiausiu metu Sirijoje nebus demokratijos. Sirijoje pasirinkimas: skerdynės, alavitų, arba sunitų diktatūros (Alavitai – šiitų atšaka, kuriai priklauso dabartinio prezidento Basharo al-Assado šeima. – A. B.). Artimiausiu metu Jordanijoje nebus demokratijos. Jordanijoje pasirinkimas: arba susilpnėjusi Hašimitų dinastija, arba islamistinė „Musulmonų brolija“, arba palestiniečiai. Artimiausiu metu Libijoje nebus demokratijos. Ten galima rinktis tarp dezintegracijos, betvarkės ir atgimusio despotizmo. Gal Tunisas įvyks realių pokyčių į gerąją pusę...
Vaizdas aiškėja. Palestiniečių rugsėjis yra Izraelio ir Palestinos katastrofa... Traukinys pajudėjo. Dabar, kada visi supranta, kad traukinys lekia į bedugnę, niekas negali jo sustabdyti. Rugsėjo 20 d. prasidės debatai Generalinėje Asamblėjoje. Spalio pradžioje Asamblėja veikiausiai priims destruktyvią rezoliuciją. Tikėtina, kad Izraelis imsis vienpusių atsakomųjų veiksmų, ir palestiniečiai paduos ieškinį Hagos teismui.
Tuo pat metu Vakarų krante prasidės masinės taikios demonstracijos... Pakanka, kad vienas demonstrantas būtų nužudytas... Pakanka, kad žydų teroristų kuopelė įvykdytų vos vieną žmogžudystę... Arabų pavasario ir Palestinos rugsėjo derinys gali iššaukti pražūtingą audrą.“
SUSIJĘ TEKSTAI
Lietuvių interesas – paremti žydus ir kryžiuočius
Palestiniečių Vasario 16-ji ir Kovo 11-ji
