Jei Lietuva nebūtų Europos Sąjungos narė, tankai galėtų atvažiuoti ir šiandien, mano Rusijos interneto portalo „Kavkazskij uzel“ žurnalistas Dmitrijus Florinas.

Dmitrijus Florinas sako, kad neapykanta kaimynams madinga Rusijoje. Asmeninio albumo nuotr.Dmitrijus Florinas sako, kad neapykanta kaimynams madinga Rusijoje. Asmeninio albumo nuotr.

Kokia dabar žodžio laisvė Rusijoje? Kokia ji praėjus 20 metų po sovietų režimo žlugimo, kokios tendencijos?

– Žodžio laisvė Rusijoje šiandien stipriai skiriasi regioniniu pagrindu. „Viešumo gynimo fondas“, kuriame dirbu ir pats, kasmet pristato Rusijos „Viešumo žemėlapį“. Viskas remiasi regioninės žiniasklaidos ekspertų duomenimis.

Taigi, 2010 metais paaiškėjo, kad „laisviausias“ regionas Rusijoje yra Dagestanas. Ir ten pat per praėjusius metus nužudyta daugiausiai žurnalistų. „Žodžio laisvės kaina Dagestane – mirtis“, – taip man paaiškino Rusijos žurnalistų sąjungos Dagestane pirmininkas Ali Kamalovas.

Kituose regionuose, pavyzdžiui Centrinėje Rusijoje, žodžio laisvė yra pakasta po žeme, naudojant ekonomines ir politines priemones.

Rašyti tiesą nėra naudinga dėl daugelio veiksnių. Tam, kad sąžiningai dirbtų savo darbą, Rusijos žurnalistas šiandien turi būti „visiškai trenktas“. Taip teigia daugelis kolegų.

Sąžiningas žurnalistas Rusijoje yra elgeta be pastovios darbo vietos, kurio niekada nekviečia ir gali tiesiog neleisti į daugelį renginių, susijusių su valdžios veikla. Be to, privatus žurnalistas gali būti potencialiai: sumuštas, kaip Kašinas, padarytas invalidu, kaip Beketovas ar žūti, kaip Politkovskaja, Estemirova, Markelovas, Baburova ir kiti.

REKLAMA

Viskas, kuo mes džiaugėmės dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje, kai aš tik pradėjau dirbti žiniasklaidoje (pusmetis prieš 1991 rugpjūčio pučą ir SSRS žlugimą), buvo prarasta. Prarasta daug per pastaruosius 15 ir ypač per pastaruosius 10 metų. Žiniasklaida Rusijoje vis labiau panašėjo į „kovines-agitacines“ skrajutes, būdingas sovietiniam periodui. Ačiū Dievui, taip pasielgė ne visi. Tačiau daugelis rinkosi sotų kąsnį, gerą sutarimą su valdžia, užuot rizikavę, rašę tiesą bei turėję tuščias kišenes bei skrandį. Tokia mūsų žiniasklaidos laisvės kaina šiandien.

Kuri gi bėda didesnė? Taip mąstanti valdžia ar visuomenė? Kokia visuomenės nuomonė?

–Didžiausia bėda mumyse. Valdžiai nereikia laisvos žiniasklaidos. Ją pakeitė „pozityvios naujienos apie Rusiją“. Tikima, kad iš burnos sklindančios pasigyrimo „aksiomos“ privers žmones manyti, jog jie gyvena geriau, nei yra iš tiesų.

Žiniasklaida nenori kovoti, kai jai galima iš biudžeto pakišti pinigų „sutartimis dėl informacinio aprūpinimo“. Iš esmės tai yra mokestis už, cenzūrą ir „bliūdo laižymą“. Tuo pat metu, deja, leidžiama dirbti ir ne  – tuo pat metu leidžiama veikti tarsi opoziciškai, bet kaina labai didelė. Visuomenė yra suskaldyta. Žmonės sutiktų, jei kas už juos kovotų žiniasklaidos aikštelėse (bus įdomu stebėti ir eilinę žuvusio žurnalisto istoriją). Žmonės linkę nueiti į darbą, ten dažnokai pasižeminti, subėgioti į parduotuvę ir griūti prieš televizorių . Ten siūlomos trys kryptys: 1. Valdžios propaganda (diegianti optimizmą); 2. Siaubai apie nusikalstamumą (kad žmogus galvotų, jog jam dar nėra taip blogai; 3. Palinksminimai pagal pilną programą (kad žmogus jaustųsi bukai smagus).

Kaip Rusijoje keitėsi požiūris į Baltijos šalis per pastaruosius dvidešimt metų ir kaip šiandien vertinami 1991 metų sausio įvykiai?

– Apie Baltijos šalis visi, tiesą sakant, pamiršo tą pačią dieną, kai jos įstojo į Europos Sąjungą (ES), nors „patriotai“, esant reikalui, vis dar prisimena, kad „tie fašistai, kartu su vokiečiais, prieš mus kariavo“. Tą pačią melodiją, akmenų svaidymui į ES daržą, naudoja Kremliui palankūs jaunimo „judėjimai“, kaip „Наши“ („Mūsiškiai“), „Молодaя гвардия“ („Jaunoji gvardija“), „Сталь“ („Plienas“), „Новые люди“, „Местные“ („Vietiniai“) ir kiti.

REKLAMA

„Patriotai“ taip pat laikosi ir nuomonės, kad Baltijos šalis ES praktiškai užgrobė, kad jos, „paisydamos liaudies valios“, neįsilietų į naują sąjungą su Rusija. Kiti sako paprastai: „Baltijos šalys niekad nebuvo mūsų“. „Patriotinės“ televizijos programos taip pat pasakoja mums apie rusų mažumų gyvenimo Baltijos šalyse siaubus ir apie tai, kad ES apgavo šias respublikas, pavergdama jas kreditais ir paversdama vos ne radioaktyvių atliekų šiukšlynais. Dar čia kažkaip aptarinėjo atominės elektrinės uždarymą. Žinoma, mūsų žiniasklaida sakė, kad tai sabotažas, siekiant atimti iš Baltijos šalių savą elektrą ir priversti pirkti ją trigubai brangiau.

Bendrai požiūris toks – apgavo ES Baltijos šalis, taip joms ir reikia. Jie mums dar esą atsakys už „bronzinį karį“. Apie Sausio 13-ąją čia niekas neatsimena. Jaunimas išvis apie tai nežino. Tiesa, mūsų jaunimas apskritai šiandien įsitikinęs, kad Antras pasaulinis karas prasidėjo 1941 metų birželio 22 dieną. Pats tai šiek tiek tyriau, kai rašiau apie Katynę.

O tie, kas visgi kažką kalba, sako, kad mūsų kariai neva vykdė savo pareigą, laikėsi duotos priesaikos. Dėl šaudymo, žinoma, kalba apie lietuvių provokatorius, kurie neva privertė kariškius tiesiog gintis. Tačiau apskritai, kartoju – apie šiuos įvykius Rusijoje ir jos žiniasklaidoje nekalbama.

Lietuvoje dabar jaučiasi aktyvėjimas tų, kas pasakoja, jog tuomet žmones suklaidino Amerika ir Vytautas Landsbergis, o Sausio 13-ąją šaudė visai ne sovietų kariai, o lietuvių provokatoriai.

– Rusijos žiniasklaidoje, kiek ji tai mini, būtent taip ir aiškinama. Vakarai sugriovė didžią Sovietų Sąjungą, apgavo lietuvius ir išprovokavo skerdynes prie televizijos bokšto. Kol kas ir kai kas tai rašo su klaustukais, bet esu tikras, kad po kelių metų ir klaustukų neberašys.

Žiniasklaidos srityje tiesiog grįžome į sovietmetį, su visais atitinkamais padariniais. Jei Lietuva nebūtų ES narė, lietuviams pareiškus norą įstoti į brolišką sąjungą, galėtų ir mūsų tankai atvažiuoti. Kaip į Gruziją. Labai lengvai.

REKLAMA

Lietuvoje buvo skelbiami sociologinių apklausų rezultatai, kurie byloja, kad lietuviai yra antri Rusijos priešai po Amerikos. Ar taip tikrai galvojama? Kodėl?

– Aš kažkaip eksperimentavau – su ryškiai geltonais marškinėliais ir „trezubu“ (Ukrainos herbas) ant krūtinės bei užrašu UKRAINE ant nugaros praėjau per Riazanės miesto centrą. Buvau pašiurpęs dėl reakcijos. Baigėsi tuo, kad mane puolė girta baidyklė, rėkdama: „Tu ką, „choholas“? Ar tu žinai, kad „choholai“ visą mūsų Rusiją okupavo? Manau, kad eidamas su marškinėliais, ant kurių būtų užrašas „Lietuva“, neišvengčiau muštynių.


Rašyti komentarą...
a
as
2011-01-13 15:00:40
Pranešti apie netinkamą komentarą
As amerikonu nekenciu, niekad nesidedu maikes su usa uzrasu ar kitom nesamonem, geda ir smirda.
Atsakyti
0

j
jo
2011-01-13 15:20:27
Pranešti apie netinkamą komentarą
Gali vaziuot.As jiems netrukdyciau.
Atsakyti
0

t
to jo
2011-01-13 15:25:00
Pranešti apie netinkamą komentarą
tai tada gal tu geriau isvaziuok. ir negrisk niekada...
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (36)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų