„Apie ką kalba politikai? Tas blogai, tą nugriauti, to nedaryti ir panašiai. O kas sako „padarykime tą“? Jeigu ką nors kritikuoji, turi siūlyti, kaip padaryti geriau“, – atsako į klausimą, kodėl nusprendė mesti iššūkį dabartinei šalies vadovei Daliai Grybauskaitei ir dalyvauti gegužę vyksiančiuose prezidento rinkimuose, Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas. Tačiau šis pokalbis su juo – ne tik apie rinkimus, bet ir apie tai, ko iš valdžios laukia Lietuvos žmonės.
Kas Jūsų netenkina dabartinėje Lietuvos politikoje ir skatina siekti prezidento posto? Ką darytumėte kitaip?
– Esu ne tik miesto meras, bet ir aktyvus pilietis. Ir matau, kad žmonės laukia ne pasiteisinimų ir kaltųjų paieškų. Nuo to jie jau pavargo. Reikia tokių sprendimų, kurie jų gyvenimą padarytų geresnį, kad sotesnio duonos kąsnio jiems nereikėtų ieškoti emigracijoje. Reikia idėjų ir bendradarbiavimo, o ne susireikšminimo. Deja, dabar dažniausiai Lietuvos politikai aiškinasi, kas ko nepadarė.
Aš siekčiau ne supriešinimo, ne skaldymo, ne vertinimo „savi – svetimi“. Prezidentas turėtų būti tas, kuris vienija tautą, geriausius Lietuvos žmones, turinčius patirties ir idėjų, kaip sukurti Lietuvoje geresnį gyvenimą visiems. Tokią ir matau Prezidento misiją – jis, kaip laisvas, nepriklausomas nuo politinių partijų valstybės vadovas, galėtų sukviesti geriausius ūkininkus, verslininkus, geriausius mokslo protus prie vieno stalo. Kartu galėtume priimti sprendimus, kurių šiandien reikia, kad Lietuvos gyventojams nereikėtų sotesnio duonos kąsnio ieškoti emigracijoje.
Gaila, tačiau mūsų prezidentė D. Grybauskaitė savo 5-erių metų kadenciją labiau išnaudojo ne vienijimui, o skaldymui. Todėl viena iš priežasčių, lėmusių mano sprendimą dalyvauti Prezidento rinkimuose – vienyti, o ne skaldyti, dirbti, o ne politikuoti ir parodyti, kuris yra svarbesnis. Reikia tikrinti anglų kalbą, bet tikrai nereikia to tikrinimo paskelbti viešai. Nereikia žeminti žmonių.
Kita priežastis, paskatinusi siekti gyventojų pasitikėjimo – turiu idėjų, turiu patirties ir žinau, ką ir kaip reikia daryti, kad suvienyčiau skirtingų pažiūrų ir idėjų žmones bendram tikslui. Aš tikrai žinosiu, ko paklausti ir ką pasakyti premjerui, aš tikrai žinosiu, kaip kalbėti su ministrais, kad jie dirbtų aktyviau, daugiau, o naudą jaustų visi Lietuvos žmonės. Jei nori telki žmones, tai ir pasieksi rezultatą, o kai nori parodyti, kad esi geresnis už kitus, gimsta konfliktai. Dėl politikų nesutarimo šiandien ir kenčia Lietuva.
Esam nedidelė tauta, tačiau beveik milijonas mūsų tautiečių gyvena už Lietuvos sienų. Neseniai prof. Vytautas Landsbergis pasakė, jog jie išvažiavo tik tam, kad užsidirbtų brangesnį karstą. Kaip gali politikas taip kalbėti?
Šiandien daugybė mūsų piliečių Lietuvoje neranda darbo, neranda gerai apmokamo darbo. Jie dirba užsienyje, bet į Lietuvą per metus perveda beveik 4 mlrd. litų savo uždirbtų pinigų. Jie išlaiko Lietuvoje likusius savo tėvus, vaikus. Manyčiau, kad vienijanti Prezidento institucija galėtų labai daug padaryti, kad nereikėtų iš Lietuvos išvažiuoti, o atvirkščiai – norėtųsi į ją grįžti ir čia kurti savo gyvenimą. Kuo mes prastesni už Latviją, už Estiją, už kitas naująsias Europos Sąjungos (ES) šalis, kad šiandien esame uodegoje? Mūsų žmonės tikrai ne blogesni. Visa esmė yra vadovavimas valstybei.
Vilniaus miesto meru esate išrinktas jau trečią kartą. Galima teigti, kad vilniečiai Jumis pasitiki. Tačiau sostinė – dar ne visa šalis. Ką pasiūlysite Lietuvos žmonėms? Kuo naudinga bus mero patirtis ir kaip sumažinti socialinę atskirtį?
– Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad Vilniaus miesto gyventojai, kaip liudija apklausos, yra didžiausi optimistai. O jei žmogus nusiteikęs optimistiškai, jis gali bet kokį darbą padaryti. Tai mano manymu svarbiau, negu koks nors sutvarkytas kelias ar nutiestas tiltas. Jei žmonės jaučiasi gerai, viskas yra įmanoma.
Puikiai suprantu, kad Lietuva tai ne tik Vilnius. Bet sostinės mero patirtis labai svarbi. Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, 93 proc. vilniečių patenkinti gyvenimu mieste. Norėtųsi, kad visos šalies žmonės galėtų pasakyti „Lietuvoje gyventi gera“. Ne vieną investuotoją, kuris atvažiavo į Vilnių, esu nukreipęs į rajonų savivaldybes – kolegoms merams. Ir buvo įsteigtos įmonės, investuotojai ateina ir į regionus, nors pirmiausia jie beldėsi į Vilniaus miesto mero duris.
Vilniui praėjusieji metai buvo sėkmingi, nors ir labai sunkūs, nes jis, kaip visos kitos savivaldybės kenčia dėl to, kad valdžios suplanuotų savivaldybių biudžetų akivaizdžiai nepakanka, kad jos galėtų patenkinti gyventojų poreikius.
Pirmaujame pagal užsienio investicijų pritraukimą, auga ekonomika, auga atlyginimai. Vidutinis atlyginimas Vilniuje 2012 m. buvo 2320 Lt,. Pernai, nors dar nėra galutinių duomenų, vidutinis atlyginimas Lietuvoje augo apie 4,5 proc., ir siekė apie 2208 Lt, o Vilniuje perkopė 2600 Lt ribą. Pasiteisino beveik prieš trejus metus mūsų įdiegta tvarka reikalauti iš įmonių, kurios laimi viešųjų pirkimų konkursus, kad jos mokėtų savo darbuotojams atlyginimą, ne mažesnį negu Statistikos departamento užfiksuotas konkrečios profesijos vidurkis.
Tokia tvarka galėtų būti visoje šalyje. Tačiau miesto vadovui tai padaryti gana sudėtinga, Prezidentas galėtų teikti įstatymo pataisą ir įtikinėti Seimą bei Vyriausybę ją priimti. Beje, mūsų nuostatą dėl atlyginimo vidurkio pristatėme Europos Komisijai, ir ji pripažino, kad tai geros praktikos pavyzdys, kurį galima siūlyti ir kitoms ES valstybėms.
Šie metai taip pat bus sudėtingi. Esame pagrindinis valstybės ekonomikos variklis, beveik 40 proc. visos Lietuvos ekonomikos sukuria Vilnius. Nemažai naudos gauna valstybės iždas, beveik visų savivaldybių biudžetai taip pat subsidijuojami vilniečių sumokamų mokesčių dėka. Vilnius yra ir išliks donoras, bet daug metų dirbdamas savivaldoje puikiai žinau, ko reikia, kad sostinės galimybės būtų didesnės, o skirtumai tarp didžiųjų miestų ir mažų miestelių bei kaimų nebūtų tokie dideli.
Manau, kad Lietuvos žmonės, gyvenantys rajonuose, mažesniuose miesteliuose, yra praktiški ir ūkiški. Jiems politikas ūkininkas yra labiau suprantamas, negu politikas kalbėtojas arba politikas, kuris daug kritikuoja, griežtai kalba, bet nesiima veiksmų, kurie pagerintų jų gyvenimą. Remdamasis miesto vadovo patirtimi matau, ką būtų galima padaryti, kad visoje Lietuvoje būtų kaip Vilniuje: kad žmonės norėtų susilaukti vaikų, norėtų dirbti ir galėtų užsidirbti Lietuvoje, o savo gyvenimą kurtų čia, gimtinėje. Tačiau tam miesto mero galių neužtenka. Tam reikia didesnio žmonių pasitikėjimo ir svarbesnių instrumentų.
Prezidentas turi teisę inicijuoti įstatymus, Prezidentas turi didžiulį svorį formuojant vyriausybės politiką, gali sutelkti geriausius Lietuvos protus – mokslininkus, inžinierius, specialistus ir nukreipti juos įgyvendinti bendrus tikslus ir idėjas. Prezidentą įsivaizduoju telkiantį ir vienijantį visus kurti geresnę Lietuvą. Vilniuje tai irgi nėra paprasta – yra skirtingos partijos, koalicijos, skirtingos nuomonės, yra įvairių interesų – bet aš sugebu juos suvienyti bendrai idėjai, bendram darbui. Todėl, manyčiau, regionų žmonės įvertins mano gebėjimą tvarkytis.
Tačiau Vilnių kamuoja didžiulės skolos. Nesibaiminate, kad oponentai Jums tai prikiš?
– Daug kas spekuliuoja Vilniaus miesto skolomis. Kai aš baigiau 2-ą mero kadenciją 2007 metais, bendras Vilniaus miesto skolų portfelis buvo 274 mln. litų, o kai 2011 metais trečią kartą buvau išrinktas Vilniaus miesto vadovu, miesto skolos buvo beveik 900 mln. litų.
Deja, savivaldybių biudžetus, taip pat ir Vilniaus, formuoja Vyriausybė. Didžiausią finansinių problemų naštą ankstesnioji Vyriausybė užkėlė ant savivaldos pečių. Vilniaus pečiai tvirčiausi, ir jam teko didžiausia tos naštos dalis. Per kelerius metus skolos išaugo būtent dėl to, kad Vyriausybė nepakankamai finansavo miesto poreikius. Bet Prezidentė pasirašė tokį biudžetą... Tačiau per dieną mokyklų neuždarysi, o vaikų darželius, kuriuose trūksta vietų, reikia kurti.
Be abejo, Vilniaus skola didelė, bet manau, kad iki šių metų pabaigos mes galėsime subalansuoti savo biudžetą. Turiu padėkoti Seimui ir Vyriausybei, kad pagaliau atsižvelgė į miesto prašymus ir padidino vilniečių sumokamų mokesčių (GPM), kurie lieka Vilniui, dalį. Bet jeigu lyginsime Vilniaus miesto biudžetą ir skolas su valstybės biudžetu bei skolomis, tai valdžios skolos proporcingai biudžetams yra daugiau negu dvigubai didesnės, negu miesto. Blogai, kad Vilnius šiandien yra pagrindinis donoras. Kauno GPM indėlis į bendrą biudžetą yra labai nedidelis – apie 20 mln. litų, o Vilniaus apie 500 mln. litų. Klaipėdos ir Mažeikių indėlis dar mažesnis. Vadinasi, šie miestai nėra pakankamai efektyvūs. Kaunas, Klaipėda, Šiauliai galėtų uždirbti ir sumokėti ženklai daugiau mokesčių į valstybės iždą, o tas lėšas būtų galima paskirstyti kitoms savivaldybėms.
Dalis savivaldybių galėtų dirbti ženkliai efektyviau, tačiau jos neturi laisvės, instrumentų priimti sprendimus. Manau, kad Prezidento institucija galėtų sutelktų geriausius merus. Kartu su Vyriausybe prie bendro stalo sutartų, ką ir kaip turime daryti, kad ekonomika augtų, kad pajamos ir žmonių atlyginimai didėtų, kad būtų kuriamos darbo vietos ir kad mūsų valstybė taptų ekonomiškai stipresnė, o gyventojai jaustų konkrečią naudą dabar, o ne kažkada ateityje.
Grįžkime prie Prezidento rinkimų. Viena iš svarbiausių šalies vadovo veiklos sričių yra užsienio politika...
– Gaila, bet turiu pacituoti man labai patinkantį kunigą ir rašytoją Juozą Tumą-Vaižgantą. Jis yra pasakęs (tai, mano manymu, atitinka esamą situaciją užsienio politikoje): „Jeigu padarysi po savimi, tai dar nereiškia, kad bus srovė“. Pastarųjų penkerių metų užsienio politiką aš ir vadinu „darymu po savimi“.
Mes su visais susipykome. Nebeturime draugų, praradome sąjungininkus. Nuolatiniai pykčiai su Rusija, kitais kaimynais. Su Lenkija. Nenoras bendrauti su ES valstybėmis. Lietuva atsidūrė tam tikroje izoliacijoje, o tai labai daug kainuoja mūsų šalies gyventojams, nes užsienio politika neatsiejama nuo ekonominės politikos.
Mūsų valdžia nusprendė, kad reikia įgyvendinti ES vadinamąjį Trečiąjį energetikos paketą – atskirti dujų tiekimą nuo dujų importo. Tą patį paketą įgyvendina estai. Bet kodėl estai, darydami tą patį, ženkliai pigiau moka už dujas negu lietuviai? Jeigu mokėtume tiek, kiek už dujas moka Estija, per pastaruosius 4-eris metus būtume sumokėję 1,4 mlrd. litų mažiau. Už tuos pinigus būtų galima praktiškai visą Lietuvos šilumos ūkį ir dideliuose miestuose, ir mažesniuose miesteliuose pertvarkyti ir naudoti biokurą. Sukurtume darbo vietas, nereikėtų importuoti dujų ir nepriklausytume nuo „Gazpromo“. Tai kodėl Estija sugebėjo susitarti su kaimynais taip, kad nenukentėtų jos žmonės, o mes ne? Atsakymas – todėl, kad mes siekiame konfliktų. Mes norėjome pasirodyti, kokie esame tvirti, bet negalvojome apie pasekmes.
Kitas pavyzdys – pieno karas su Rusija. Tai vienas iš didžiausių mūsų prekybinių partnerių, ir dėl kuriam laikui sustabdyto eksporto Lietuva neuždirbo nemažai pinigų. Todėl siekčiau, kad santykiai su kaimynais būtų pagarbūs, geranoriški ir svarbiausia – kad neštų naudą mūsų žmonėms.
Lietuvoje yra mažiausiai du dalykai, neskaitant krepšinio, apie kuriuos visi turi savo nuomonę. Tai Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas ir žemės pardavimas užsieniečiams. Kokios pozicijos laikytumėtės Jūs?
– Dabartinė Prezidentė labai pabrėžė energetinių projektų svarbą. Ji juos kuravo, jos patarėjai esant ankstesnei Vyriausybei praktiškai buvo tikroji energetikos ministerija. Tačiau kas gauna naudą iš šitų brangių energetinių projektų? Tik tie, kurie tuos projektus vykdo. O ką gauna Lietuvos žmonės, Lietuvos įmonės?
Esu skeptiškai nusiteikęs VAE projekto atžvilgiu, nes jis mums nei ekonomiškai, nei kaip nors kitaip nenaudingas. Jis paprasčiausiai per brangus ir neduoda naudos. Kita vertus, mes turime gerbti rinkėjų valią. Referendume žmonės labai aiškiai pasakė „ne“ šitai atominei elektrinei. Yra pigesnių, labiau tinkančių Lietuvai alternatyvų, kurias pasirinkus pinigai liktų Lietuvoje, o mes turėtume užtikrintą pigesnės šilumos ir užtikrintą elektros tiekimą.
Žemės pardavimo klausimas yra sudėtingesnis. Lietuva yra pasirašiusi sutartį su ES, o sutartis reikia vykdyti. Atidėtas laikotarpis baigiasi. Tačiau mes turėtume būti pragmatiški. Nusipirkti žemės užsieniečiui ir šiandien nėra jokių kliūčių. Bet jeigu perka žemę, tebūnie ir užsieniečio Lietuvoje įsteigta įmonė, tegul ją naudoja.
Blogai, jeigu galės pirkti bet kas, kaip atsitiko Ispanijoje, Portugalijoje. Ten užsieniečiai nuperka žemę ir ji dirvonuoja. Nupirko nebrangiai ir laukia, kol žemės vertė pakils, o tada ją parduos. Tai labai žalinga. Nekuriamos darbo vietos, nekuriamas produktas. Toks būdas Lietuvai netinkamas. Mes neturime tiek daug žemės, kad leistume jai dirvonuoti ir laukti, kol jos vertė padidės.
Todėl reikia apsispręsti, kas mums svarbiau – ar tai, kad žemė būtų dirbama, ar patenkinti kažkieno interesą, kad ji taptų spekuliacijų objektu. Jeigu žemė bus naudojama ir teiks naudą, tada galime leisti pirkti, bet jei ji taps pasyvia kapitalo investicija – negerai. Reikia numatyti tam tikrus saugiklius, kad taip nenutiktų.
Yra teigiančių, kad šiemet juose dalyvaujantys politikai bus savotiški statistai... Gal Jums reikėjo palaukti kitų rinkimų?
– Taip, girdžiu sakančius, kad šiemet gali būti sudėtinga laimėti. Tačiau gyvenime yra momentų, kai jauti, kad turi prisiimti atsakomybę užuot stovėjęs nuošalyje ir sakęs, kad man kažkas nepatinka, arba kad aš daryčiau kitaip. Reikia būti aktyviam. Visas mano gyvenimas yra toks – nuo pat mažumės nestoviu nuošalyje, jeigu matau negeroves. Aš einu ir bandau keisti situaciją. Taip, kaip eidamas Vilniaus miesto gatvėmis visada pakelsiu ją įmesiu į šiukšliadėžę pamatytą šiukšlę, nors man pagal pareigas ir nepriklauso jų rinkti. Lietuvos politinė valdžia taip pat turėtų rodyti pavyzdį.
Prezidento rinkimuose negali būti asmeninių pergalių. Ne man reikia tapti Prezidentu – ši pergalė pirmiausia reikalinga Lietuvai ir jos žmonėms, ji turėtų būti naudinga jiems. Todėl šiuose rinkimuose siekdamas kiekvieno Lietuvos žmogaus pasitikėjimo ir paramos tikiu, kad mes visi drauge galėsime švęsti Lietuvos žmonių pergalę, o ne mano išrinkimą Lietuvos Respublikos Prezidentu.
Su žmona Agne, kuri taip pat jau išbandė savo jėgas politikoje, auginate tris vaikus, turite gausų draugų ir bičiulių būrį. Kaip jie vertina Jūsų apsisprendimą?
– Esu prisiėmęs atsakomybę už šeimą. Sugebėti išlaikyti šeimą nėra lengva. Bet šeima – labai didelė patirtis ir vertybė, kurią turime gerbti ir puoselėti. Mes visi diskutavome, ir visa šeima palaiko šį mano sprendimą. Taip pat ir kolegos, labai daug žmonių skirtingose Lietuvos vietose. Visi supranta, kad valstybei reikia idėjų, veiksmų, kurie ką nors kuria, o ne griauna, kad reikia vienijančių, o ne skaldančių politikų.
Į mane žmonės investavo labai daug, ir tas žinias, patirtį būtų neleistina nepanaudoti Lietuvos gerovei. Puikiai žinau, kad Prezidentė D. Grybauskaitė yra stipri kandidatė. Tačiau tegul vyksta debatai, Prezidentė turės galimybę paaiškinti, o Lietuvos žmonės sužinoti, kodėl ji priėmė vieną ar kitą sprendimą. Ir tada rinkėjai apsispręs, kuris kandidatas yra geresnis, kuris gali vesti Lietuvą į sutarimą, į vienybę. Tegul, kaip pasakyta mūsų „Tautiškoj giesmėj“, žydi vienybė, tačiau tegul žydi ne šiaip sau, kaip formalumas, bet tegul šie žodžiai įgauna prasmę ir vėl skamba taip, kad kiekvieno širdis suvirpėtų, kai giedosime „Tautinę giesmę“.
