„Svarbu pažymėti, kad vienas raktinių gydytojo profesinės etikos principų yra gydytojo profesinė autonomija, t. y., atlikdamas savo profesines pareigas, teikdamas sveikatos priežiūros paslaugas, teikdamas konsultacijas gydytojas yra nepriklausomas. Tačiau kartu labai svarbu pažymėti, kad profesinės autonomijos principas turi būti derinamas su pareiga vadovautis šiuolaikinėmis medicinos žiniomis ir teikti tik kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas bei principu, kad asmeniniai gydytojo įsitikinimai neturi pakenkti pacientu", – atsakydama į klausimą pabrėžė Lietuvos bioetikos komiteto vyriausioji specialistė, laikinai vykdanti direktoriaus funkcijas Asta Čekanauskaitė.
Anot jos, jei vadovaujantis įrodymais grįstomis žiniomis, vakcinacija yra laikoma optimalia prevencijos priemone tam tikriems pacientams ar jų grupėms (žinoma, įvertinus visas individualias paciento aplinkybes), gydytojo išsakomos abejonės šiuo gydymo metodu turėtų būti pagrįstos moksliniais tyrimais ir praktika.
„Priešingu atveju gydytojo teikiama ar viešai skleidžiama informacija gali klaidinti pacientus, jų šeimas ir visuomenę, kelti nerimą. Taip pat pažymėtina, kad remiantis ir mokslinių tyrimų duomenimis, gydytojo vaidmuo yra ypatingai svarbus veiksnys, lemiantis pacientų pasirinkimus dėl gydymosi, profilaktikos ar gyvenimo būdo. Gydytojas ar kitas sveikatos priežiūros specialistas yra vienas pagrindinių informacijos šaltinių, gyventojams ieškant informacijos apie sveikatą ir priimant su sveikata susijusius sprendimus.
Todėl ir Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekse įtvirtinta nuostata, kad, atlikdamas profesines pareigas, gydytojas savo elgesiu formuoja profesijos įvaizdį visuomenėje, todėl net ir neatlikdamas profesinių pareigų, turi vengti elgesio ir viešų pasisakymų, kurie galėtų diskredituoti gydytojo vardą, kenkti jo asmeniniam ir gydytojo profesijos prestižui ir taip silpninti visuomenės pasitikėjimą gydytojo profesija. Pasaulio medikų asociacijos etikos kodekse taip pat įtvirtinta nuostata, kad „gydytojas turi suvokti savo ypatingai svarbų vaidmenį šviečiant visuomenę“, – aiškino ji.
A. Čekanauskienė pabrėžė, kad vieši gydytojų išsakomi kritiški pasisakymai dėl vakcinacijos problemiški ir teisiniu aspektu.
„Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas įtvirtina paciento teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas (3 straipsnio 1 dalis), kurios suprantamos kaip „prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami“ (2 straipsnio 8 dalis).
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas taip pat įtvirtina paciento teisę gauti informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, sveikatos priežiūros įstaigoje taikomus ar gydytojui žinomus kitus gydymo ar tyrimo būdus, galimą riziką, komplikacijas, šalutinį poveikį, gydymo prognozę ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo, taip pat apie padarinius atsisakius siūlomo gydymo. Įstatymas reikalauja, kad šią informaciją pacientui gydytojas turi pateikti, atsižvelgdamas į jo amžių ir sveikatos būklę, jam suprantama forma, paaiškindamas specialius medicinos terminus (5 straipsnio 3 dalis)", – aiškino specialistė.
Ji pažymėjo, kad gydytojas yra licencijuojamas sveikatos priežiūros specialistas, kurio teises, pareigas ir profesinę kompetenciją apibrėžia atitinkamos medicinos normos.
„Remiantis šeimos gydytojo medicinos norma, šeimos gydytojo profesinę kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos jis įgyja baigęs šeimos gydytojo profesinę kvalifikaciją suteikusias studijas, nuolat tobulindamas įgytą profesinę kvalifikaciją ir atsižvelgdamas į nuolatinę medicinos mokslo ir praktikos pažangą. Šios normos 22. 1 papunktyje nurodyta, kad šeimos gydytojas turi išmanyti privalomus planinius ir neplaninius profilaktinius skiepijimus, 31.8 papunktyje nurodyta, kad šeimos gydytojas privalo mokėti profilaktiškai skiepyti vaikus ir suaugusiuosius, 23.5.6 papunktyje nurodyta, kad turi skiepyti ir sudaryti skiepų planus", – aiškino specialistė.
A. Čekanauskienė pridūrė, kad dėl teisinės galimai kokybiškos sveikatos priežiūros neužtikrinančio gydytojo atsakomybės kompetentingai galėtų konsultuoti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai.
