Prieš porą dienų Jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė susitiko su ponu Jaroslavu Neverovičiumi, LR energetikos ministerijos vadovu, ir aptarė padėtį biokuro rinkoje. Prezidentė atkreipė ministro dėmesį į tai, kad minėtoje rinkoje išsikerojusi netvarka, ir liepė viską greitai sutvarkyti. Jaunas perspektyvus ir pareigingas ministras pažadėjo, kad per porą mėnesių viską sutvarkys.
Taigi, piliečiai, besišildantys savo namus malkomis, ir miestelių, kuriuose jau pastatytos biokuro katilinės, gyventojai gali būti ramūs. Per artimiausias Jonines kuras, skirtas būstų ir patalpų šildymui, pas juos atpigs ir liks daugiau pinigėlių sąsiuviniams, pieštukams ir alui. Ačiū Ekscelencijai už rūpestį. Jai dėkingi visi,- ir tie, kurie jau vasarą šildysis pigiau, ir tie, kurie gyvena tokia viltimi.
Tačiau taip jau Viešpats sutvarkė lietuvių tautos mentalitetą, kad joje vis atsiranda kitų sėkme ir gerais darbais nepatenkintų niurzglių, manančių, jog ne Prezidentės reikalas rūpintis malkų ir kiziako kainomis, žymėti kultūros politikos gaires, viešai dažyti kiaušinius, pinti verbas ar derinti modernaus ūkininkavimo užmojus.
Pasak jų, pagrindinės vienintelio visuotiniu tautos balsavimu renkamo pareigūno prievolės, - teisingumas ir atstovavimas. O į vidaus politiką, ar juo labiau į konkrečias sritis, kištis, - ne prezidento reikalas. Tam neva esanti vyriausybė, departamentai, savivaldybės ir šiaip visokių specialybių žmogeliai, kurie, atseit, ir turi rūpintis visais tais prezidento nevertais darbais.
Tačiau ką, sakykite, prezidentui daryti jeigu tos pagrindinės prievolės jau kada atliktos? Valstybės prestižas pasaulio bendruomenės akyse nuolat gerėja. Svetimų šalių karaliai ir prezidentai reguliariai ieško patarimų ir paguodos Vilniuje.
O teisingumo – nors vežimu vežk. Neturintys darbo teisėjai, kad kaip nors „užmuštų“ lėtai slenkantį laiką ir išvaikytų nuobodulį po keletą kartų nagrinėja tas pačias bylas ir priima tokius pat sprendimus. Postuose besistengiantys neužmigti policininkai šlifuoja kovos menų įgūdžius ir nemokamai demonstruoja juos piliečiams, o visas ikiteismines bylas išnagrinėję prokurorai, kad kaip nors prasimanytų veiklos, žaidžia žaidimą „pasodinsiu nepasodinsiu“ su panele Kusaite.
Taigi, Prezidentės ir jos komandos norą kaip nors naudingai įprasminti kiekvieną savo tarnystės visuomenei dieną reikia tik sveikinti. Ogi viskuo nepatenkintiems pavyduoliams priminti seną, bet pamokančią, taip lietuvaičių pamiltos Anglijos istoriją. Kitados, kai Lietuva buvo „nuo jūrų lig jūrų“, o Anglija skurdi, susipriešinusi ir nusilpusi, Apvaizda atsiuntė į ūkanotąjį Albioną karalienę mergelę. Toji įvedė taiką tarp pavaldinių, globojo mokslus ir menus, sukūrė kariuomenę ir laivyną, nugalėjo išorės priešus ir sutramdė vidaus kurstytojus.
Taip buvo padėti pamatai Anglijos, o vėliau ir visos Didžiosios Britanijos gerovei ir didybei. Gerovei, kurios trupiniais, skurstantiems giminaičiams atsiunčiamų iš ten svarų sterlingų pavidalu, turime laimės pasipenėti ir mes.
Bet nebe ilgai taip bus. Akivaizdu, kad Prezidentė Mergelė ir jos dvaro damos ėmėsi sunkaus darbo – eiti savo pranokėjos išmintu keliu. Todėl Lietuvos didybė ir gerovė netruks ateiti. Sako, kad kai kurie bendrapiliečiai jau pastebėjo pirmuosius pakilimo ženklus. Todėl dar glaudžiau burkimės apie savo va(l)dovę ir kantriai laukime.
Juk malkomis jau pasirūpinta... Donatas Valančiauskas
