Kilpa ant lietuvių fotografijos kaklo

Dovilė Zelčiūtė. Mirties kilpa lietuvių fotografijoje. K.: Nemunas, 2007.

Poetės Dovilės Zelčiūtės eseistinė knyga apie trylikos lietuvių fotomenininkų (A. Sutkaus, R. Rakausko, A. Macijausko ir kitų) kūrybą yra kol kas vienintelė mano knygų krūvoje, kurią perskaitęs pasigailėjau, kad apskritai ją nusipirkau.

Maža to, pasijutau beveik apgautas. Žinau, kad antrą kartą šios knygos neskaitysiu – net dabar, prieš rašydamas recenziją, prisiverčiau tik perversti kelis skyrius. Jausmą perskaičius bent porą puslapių galima palyginti su fiziniais pojūčiais įpylus į burną pilną stiklainį medaus, cukraus ar bet kurios kitos valgomos substancijos, kuri tinkamai „veikia“ tik labai nedidelėmis dozėmis. Teksto poetika yra lygiai tokia pat substancija, kurios galima „perdozuoti“. Sunku tiksliai nustatyti ribą tarp beveik erotinį jausmą sužadinančio įmantraus teksto tankumo ir perteklinio, dirbtinio „kitoniškumo“, bet akivaizdu, kurioje riboženklio pusėje atsidūrė D. Zelčiūtės knyga. „Mirties kilpa lietuvių fotografijoje“ įkūnija liguistą mėgavimąsi teksto lyriškumu ir „dvasingumu“, svaiginimąsi „įkvėpta“ būsena ir sentimentalios iliuzijos egzaltaciją. Bet, dar svarbiau, knyga įkūnija dar vieną kilpą ant lietuvių fotografijos kaklo.

Čia pat noriu sau pačiam paprieštarauti – nors sakau, kad pasigailėjau, jos įsigijau knygą, perskaityti ją vis dėlto buvo naudinga, netgi labai naudinga. Visų pirma, verta susidurti su Dovilės Zelčiūtės fotopoetiniu mikrokosmu vien tam, kad pajustum, kiek nutolę gali būti, regis, tame pačiame laike ir toje pačioje erdvėje egzistuojančių žmonių, privatūs pasauliai. Atrodytų, tai, kad visi skirtingi, jau yra gerai įkalta chrestomatinė tiesa; tačiau kai skaitai kito žmogaus tekstą, kuriame negali apčiuopti nė menkiausio fragmento savo pažįstamos tikrovės, jautiesi gana keistai. Nors, tenka pripažinti, melancholiška sąmonės būsena ir egzistencialistinis „būties“ estetizavimas – žodžiu, egzaltuotas poetiškas splinas – yra užkrečiantis dalykas, ir atsispirti jo nuodingiems kerams yra ne taip lengva (sėkmingu atveju tai tiesiog praeina su laiku ir patirtimi). To įrodymų Lietuvos mene ir ypač kultūrinėje spaudoje yra apstu, ir su tuo yra susijusi kita priežastis, kodėl šią knygą, kad ir per jėgą, reikia perskaityti.

REKLAMA

Dovilės Zelčiūtės knyga yra simptomas – simptomas, koncentruotas iki beveik neįmanomo, nepakeliamo lygmens. Man ji tapo ankstesnių nuojautų apie didžiosios dalies lietuviškų menotyrinių, kultūrologinių ir eseistinių tekstų psichologinę būseną patvirtinimu. Poetas ir fotomenininkas Julius Keleras, recenzuodamas tą pačią knygą savaitraštyje „Nemunas“, kaip vieną didžiausių klausimų, kilusių perskaičius knygą, išskyrė kompetencijos problemą: „Pagaliau kas turi tai daryti – antropologas, istorikas, menotyrininkas, kad patikėtume, būtume įtikinti? Rašytojas, aišku, gali bandyti, tačiau ar jis neturėtų imtis ne meno teoretiko ar meno kritiko vaidmens (tai iš anksto yra pasmerkta), o kitos, naujos, atskiros – fotografijos įkvėptos – istorijos kūrimo?“ Tiesą sakant, nemanau, kad problema yra tame, kas „tai“ daro – netikiu, kad bent jau kultūros/meno srityje yra prasminga kalbėti apie apibrėžtas „profesines“ tapatybes, kurios nurodo sritis, kuriose galima ir negalima veikti. Paprasčiausiai egzistuoja skirtingi individualūs savikritiškumo parametrai, kurie blokuoja diletantizmo ir grafomanijos srautus ar, atvirkščiai, atveria jiems vartus. Tad tikroji problema yra tame, kad D. Zelčiūtės knygoje aptinkama perteklinio lyriško, bet kartu ir buitiško poetiškumo apoteozė lygiai taip pat sėkmingai gali būti aptikta ir ne vieno „meno teoretiko ar meno kritiko“ opusuose – tik galbūt skirsis proporcijos. Ir ši situacija nemenkai prisideda prie lietuviško meno, arba tam tikros jo dalies (ir ypač jei kalbame apie meninę fotografiją) stagnacijos.

J. Keleras savo recenzijoje akcentuoja dar Balio Sruogos keiktą lietuvišką lyriškumą, rašydamas, jog šis „iki šiol yra gana būdingas lietuviškas genas“. Su tuo sunku nesutikti. Tačiau būdingas yra ne tik lyriškumas, bet ir mitologinis mąstymas – gal dėl to, kad baltų kraštas paskutinis Europoje atsisveikino su pagonybe, o gal dėl kažkokių kitų priežasčių. Faktas yra akivaizdus: dažnai galime stebėti nenumaldomą rašančiųjų potraukį paversti kai kuriuos dalykus „gyvais mitais“. Masyviu mitu, nebeatlaikančiu savo paties mitologinio ir simbolinio svorio, pavirto modernistinis lietuvių fotomenas. Anachronistiniais mitologiniais herojais-kankiniais tapo fotomenininkai (jau pats „fotomenininko“ titulas suponuoja tam tikrą instinktyviai nujaučiamą įvaizdį; reikia pažymėti, kad dauguma jaunų fotografines priemones savo darbuose naudojančių šiuolaikinių menininkų vengia save taip įvardinti). Neabejotinai egzistuoja tam tikras kanonas, nebyliai diktuojantis, kaip reikia rašyti apie tautinį fotomeną ir jo klasikus bei meistrus. Naudoti kitokį „registrą“ ryžtasi tik gana negausus į modernistinius ir įvairius kitokius mitus kritiškai žvelgiančių autorių būrys. Didžioji dalis tuo metu ir toliau svaiginasi gilios, egzistencinės, psichologinės lietuvių fotografijos mitologija. Pati fotografija, savo ruožtu, lieka apsvaigusi nuo savo mitologizuotos būsenos, nejausdama, kad šis mitologizavimas ir tampa jos lėto išsigimimo ir marinimo šaltiniu.

REKLAMA

Didžiausią menininko riziką įžvelgiu pastangose atrasti patį save, suvokti savo temą kūryboje ir įvardyti, kas šiame gyvenime ją pakelia į tokį aukštį, kuriame pasaulis regisi ir gilus, ir platus, ir amžinas. (iš autorės parašytos knygos anotacijos, 2-as viršelis)


Rašyti komentarą...
T
Tomas
2009-01-07 10:19:57
Pranešti apie netinkamą komentarą
Prisiminus kokias knygas ir kaip šis recenzentas giria, galima padaryti išvadą, kad D. Zelčiūtės knygą tikrai verta perskaityti.
Atsakyti
0

D
Dovilė
2009-01-07 11:23:17
Pranešti apie netinkamą komentarą
Širdingai ačiū, ponas Jurijau. Klaidas supratau, einu ieškoti virvės ir stipresnio kablio. Dovilė Zelčiūtė
Atsakyti
0

D
Dovilei
2009-01-07 14:33:55
Pranešti apie netinkamą komentarą
Nereikia taip skausmingai priimti kritikos, kuri yra teisinga. Salsvo kirmelyno pilnos kulturines spaudos lankos, nuo kurios Jurijus ir bando atgrasinti. Aciu Jurijui uz jo protingus rasinius, kurie ipucia nauju veju.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (11)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų