Jurijus Dobriakovas

Valentinas Klimašauskas. Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai. V.: Kitos knygos, 2008. Bienvenido a Alfavilnius! (uždažytas užrašas ant vienos iš Alfavilniaus miesto sienų) Jei iš šiais metais išleisto ekscentriško menotyrininko Valentino Klimašausko literatūrinio debiuto – margo „interaktyvaus“ romano „Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – išimsime kiek formalistinius siužeto ir naratyvo eksperimentus, pusiau žižekišką, pusiau batajišką/milerišką „estetizuotą...

Šiandien Londone, naujose Lietuvos ambasados patalpose, atidaroma Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių menininkų kolektyvinė paroda „Kitur“, kurioje, kaip skelbiama, pirmą kartą bandoma įprasminti buvimo „kitur“ patirtis, tapatybės transformacijas ir „vietos, iš kur išeita“ trūkumą.

Kol vieni groja prėską, ant „saugios“ ribos tarp pop ir alternatyvos balansuojančią muziką ir skundžiasi, kad jos Lietuvoje niekas nesupranta (skundžiasi programiškai, nepriklausomai nuo to, kiek žmonių ateina į jų pasirodymus), kiti ramiai tyrinėja jiems asmeniškai įdomias garso teritorijas ir apie tariamai beviltišką šalies muzikos rinkos situaciją praktiškai nekalba.

Kadaise Klaipėdoje veikė Roberto Boscho fondo biuras. 2003-2004 metais fondo atstovė Natalie Kronast kuravo projektą, pavadintą „21 diena Berlyne“. Projektas, atrodo, turėjo vykti pagal jau įprastą „kultūrinių mainų“ schemą.

15-tasis „Jaunos muzikos“ festivalis paliko keistą įspūdį. Garsių vardų ir įdomių garsų lyg ir netrūko, tačiau didžioji dalis festivalio koncertų kvapo neužgniaužė ir euforijos nesukėlė. O šito visgi norėtųsi – kitaip festivalis tampa tik maloniu, bet įprastu ir ne itin stebinančiu pavasario atributu. Kalbant bendrai, festivalio aukščiausiais taškais tapo pirmasis ir paskutinis koncertai.

Seniai kalbama, kad Lietuvos šiuolaikinio meno „rinkoje“ susidarė iš esmės monopolinė situacija. Vilniaus Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) iki šiol yra praktiškai vienintelė šioje srityje kryptingai veikianti institucija.

Pasiduoti fašizmo ir rasizmo apžavams nesunku, kaip rodo 20-ojo amžiaus istorija. Net nekalbu apie prieškarį, kai kone kiekviena Europos šalis turėjo savo fašistinio sukirpimo sąjungą, partiją ar falangą. Profašistinių ir rasistinių sentimentų istorija tęsėsi daug vėliau, su fašizmu flirtavo ir tokie „netikėti“ personažai, kaip Ericas Claptonas ir Davidas Bowie. Ta istorija tęsiasi ir šiandien.

Vakar Vilniaus savivaldybės tinklalapyje pasirodė pranešimas, skelbiantis, kad artimiausiu metu bus svarstoma galimybė Europos kultūros sostinę perkelti į Kauną, nes dėl finansavimo problemų viešoji įstaiga „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ (VEKS) negali tinkamai atlikti savo funkcijų. Nors pusė naujienos atitinka realybę (akivaizdu, kad VEKS šiuo metu negali normaliai funkcionuoti), aišku, kad tai vienas iš balandžio 1 d. pokštų.

Dvigubai smagiau klausytis užsienio atlikėjų įrašų, kai žinai, kad greitai jie gyvai koncertuos Lietuvoje. Italų post-roko grupės „Stearica“  atveju galioja ne tik būsimasis, bet ir būtasis laikas – 2004 metais jie sėkmingai atgrojo „Rudstocko“ festivalyje netoli Trakų.

Kai esi matęs 2006 m. Menų spaustuvėje rodytą Roko Ramanausko statytą dramą „Karčios Petros fon Kant ašaros“ ir naująjį Yanos Ross spektaklį „Laisvės kaina“, nesunku suprasti, kodėl Rainerio Wernerio Fassbinderio nemėgo feministės. Kaip, beje, ir daugelis kitų „interesų grupių“. Labai jau nepagarbiai skandalingasis scenaristas, dramaturgas ir režisierius elgėsi su švenčiausiais kolektyviniais mitais, virtusiais nebekvestionuojamais stabais.

„Viskas visiems“ – šį vieno iš Friedricho Nietzsches veikalų epigrafą menininkas Saulius Vaitiekūnas pasitelkia tam, kad apibūdintų savo monumentalią instaliaciją „Requiem orkestrui“, antradienį pristatytą „Vartų“ galerijoje pažymint šios 17-tąjį gimtadienį.

Neretai būna taip, kad laike sutampa du įvykiai, susiję konceptualiai, bet nesusaistyti priežastiniais ryšiais. Jungas tai vadino sinchroniškumo principu. Tokį sutapimą patyriau praėjusiai savaitei įpusėjus. Trečiadienį žiūrėjau debiutinį Olgos Generalovos spektaklį „Arbūzų cukruje“ Menų spaustuvėje, o ketvirtadienį praleidau Žeimių miestelio dvare, kur jau antrus metus gyvena jauni menininkai Domas Noreika ir Agnė Bagdžiūnaitė.

Panašu, kad Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo muzikiniai skoniai gerokai skiriasi, bet ar tai ką nors sako apie politinę orientaciją?Rusijos žiniasklaida noriai cituoja „Reuters“ pranešimą apie tai, kad vasario 11 d. Valstybiniuose Kremliaus koncertų rūmuose 15-tajam „Gazpromo“ gimtadieniui (galima pajuokauti, kad „Gazpromas“ yra turtingiausias Rusijos paauglys) skirtoje šventėje koncertuos roko veteranai „Deep Purple“. Tačiau svarbus šiuo atveju yra ne tiek ikoninis muzikantų vardas (Mas...

Idiliški Amerikos priemiesčiai, sumanyti kaip utopinės gyvenvietės, kur įsikūnija Amerikietiškoji Svajonė, po gražiu fasadu slepia nerimą, sutrikimus ir tapatybės krizę. Visa tai mums atskleidžia amerikiečiai režisieriai. Jau kurį laiką jaučiu keistoką potraukį amerikietiškiems filmams, kurių veiksmas vyksta standartinių baltų namelių ir ryškiai žalių lysvių prikimštuose priemiesčiuose, pačių amerikiečių išdidžiai vadinamuose suburbia.

Matant, kiek dėmesio lietuviška žiniasklaida skiria „Eurovizijos“ cirkui, sunku susilaikyti nuo savotiško psichologinio „Eurovizijos“ komplekso diagnozavimo. Nenustebčiau, jei „Eurovizijos“ grand finalo dieną Lietuvoje paskelbtų nacionaline švente. Taip pat nenustebčiau, jei 2009 m. nacionalinė „Eurovizijos“ atranka būtų įtraukta į „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginių programą.

Rytoj, sausio 27 d., Kanai jau keturiasdešimt antrą kartą taps pasaulio muzikos industrijos meka – penkias dienas čia vyks svarbiausias šios industrijos metų įvykis, pasaulinė muzikos mugė MIDEM 2008. Milžiniškame renginyje, kurio šūkis šiemet skamba itin galingai („Think Louder This Year“ – „Šiais metais mąstyk garsiau“), eilinį karta susitiks apie 10 000 muzikos verslo žaidėjų, kurie diskutuos apie aktualiausias muzikos pasaulio tendencijas ir problemas, dalinsis patirtimi, klausysis naujausio...

Štai jis – pirmasis be muzikos leidybos giganto „EMI“ pagalbos išleistas „Radiohead“ albumas, sukėlęs nemažą triukšmą, kai grupė pasiūlė gerbėjams parsisiųsti jo mp3 versiją už pačių klausytojų pasirinktą kainą, ir šiuo metu karaliaujantis tiek Didžiosios Britanijos, tiek JAV albumų top’uose.

Norėtųsi tikėti, kad ši Lietuvos muzikos pasaulio tendencijų prognozė 2008 metams taps ne tik „orakulo balsu“, bet ir signalu veiksmui, realizuotinu pokyčių scenarijumi. Labai svarbūs teigiami pokyčiai vyko jau 2007 metais, bet šiemet jie įgaus nepalyginamai didesnį pagreitį ir taps vyraujančiomis tendencijomis. Nepamirškime, kad šiais metais nepriklausomos Lietuvos muzikos industrijai sukanka aštuoniolika, todėl galima įsivaizduoti 2008 metus kaip jos brandos egzaminą.

Labai džiugu, kad išleidžiama vis daugiau originalių, šviežiai skambančių ir novatoriškų lietuviško post-folko (kitaip sakant, naujojo folkloro) įrašų. Dar labiau džiugina tai, kad lietuviškas post-folkas vis dažniau pasuka ne tamsesnio neo-folko, o labiau psichodelinių krypčių linkme.

Gyventi viešųjų ryšių eroje nėra labai įdomu. Aišku, kad viskas, pasitelkus tam tikras išbandytas ir efektyviomis pripažintas komunikacines technologijas, gali būti pateikta patraukliai ir motyvuojančiai. „Nesvarbu, kas tai, svarbu, kaip tai pateiksi” – šis principas senas kaip pasaulis, bet dabar jis tapo praktiškai visos viešosios realybės pagrindu.Kai kalbama apie Vilniaus įvaizdį, patrauklumą ir žinomumą pasaulyje, mažiausiai norisi būti skeptiku.

Pastaruoju metu padažnėjo „muzikiniai sugrįžimai“. Veteranai „Led Zeppelin“, veteranas Neilas Youngas. Dabar štai sugrįžta ir muzikalių architektų dream team „Antis“ – dar nevisai „veteranai“, bet jau neabejotina legenda. Ir ne vien muzikinė – tam tikra prasme „Antis“ yra ir politinė/visuomeninė legenda.Kai sugrįžta veteranai ir legendos, dažnai iškyla dilema.

„Eksperimentas“ yra paroda, kurios jau seniai reikėjo. Ji yra tarsi galutinis taškų sudėliojimas ir netgi savotiškas XX-XXI a. modernios eksperimentu pagrįstos lietuvių dailės manifestas.Dvi „istorinės“ lietuvių dailės parodos per vieną savaitę – įdomus sutapimas. Dar įdomiau, kad jos naudoja visiškai skirtingas pristatymo schemas.

Vakar Vilniaus „Vartų“ galerijoje buvo atidaryta paroda, pakankamai svarbi, kad į atidarymą ateitų kultūros ministras, buvęs sostinės meras ir kiti matomi politikos ir kultūros pasaulių veidai: „1907 : 2007. Privatūs pokalbiai“. Paroda skirta pirmosios lietuvių dailės parodos šimtmečiui.

Ką gausime, jei į vieną žmogų sulydysime tokius skirtingus personažus, kaip Eltonas Johnas, Austinas Powersas, Chickas Corea, Johnas Coltrane’as, Fela Kuti, Andy’is Warholas, Terry’is Riley’is ir Barry’is Manilowas? Taip, ironiškai ekscentrišką techno-džiazo virtuozą suomį Jimį Tenorą – tą patį, kuris vakar sukūrė „Cafe de Paris“ beveik „Studio 54“ atmosferą ir buvo paleistas euforiškos klausytojų minios tik po dviejų bisų.

Nežinau, ką šįvakar parodys superžvaigždė Jimis Tenoras, bet jam reikės labai pasistengti, kad nustelbtų vakarykščio Deniso Joneso pasirodymo įspūdžius. Kol kas pastarasis yra absoliutus festivalio favoritas.Prisipažinsiu, tikėjausi infantilaus „CocoRosie“ tipo saldumo, o gavau kažką panašesnio į aštrų ir užburiantį „Tower Recordings“ ar „Kemialliset Ystävät“ keistumą, tik su ryškesniu elektronikos komponentu ir britiškos melancholijos atspalviu.

60-ųjų pabaigoje JAV, Fremonto mieste, susibūrė viena keisčiausių kada nors egzistavusių muzikos grupių – „The Shaggs“. Grupę sudarė trys seserys – Dorothy, Betty ir Helen Wiggin, tačiau „The Shaggs“ įkūrė ne jos pačios, o jų tėvas Austinas Wigginas. Pastarasis anaiptol nebuvo laisvų pažiūrų hipių sąjūdžio dalyvis; priešingai, jis buvo labai konservatyvus ir prietaringas.

Paulius Kilbauskas, vienintelis festivalio „antrametis“, šiemet paruošė įdomesnę programą, nors šįkart ir nenaudojo egzotiškesnių instrumentų (2006 metų festivalyje, be elektrinio boso ir gitaros, jis grojo ir kažkokiu dombrai ar udui giminingu instrumentu, tiesa, gana trumpai).Elektroninis Pauliaus pasirodymo komponentas – praktiškai nepakitęs ir jau ne kartą girdėtas jo ir Eugenijaus Konstantinovo bendro projekto „Dublicate“ pasirodymuose.

Tomo Dobrovolskio pasirodymas buvo labiau nei tinkamas festivalio pradžiai – pakankamai minimalistinis, hipnotizuojantis, įdomus ne tik klausytis, bet ir stebėti. Šio muzikanto unikalumas yra akivaizdus, nors šįkart pastebėjau ir keletą jo muzikinio pasaulio trūkumų.Lietuvoje iš tiesų nėra kito muzikanto, kurio muzika būtų panaši į Tomo Dobrovolskio rezonuojančius, besidauginančius ir besisluoksniuojančius garsoraščius.

Jei esate tikri melomanai, galiu lažintis, kad kitos savaitės vakarus praleisite „Café de Paris“. Jei dar nežinote, kas ten vyks, bet vis tiek manote esantys tikri melomanai, labai rekomenduoju apsilankyti šioje Vilniaus kavinėje pirmadienio-šeštadienio (gruodžio 10-15 d.) vakarais vyksiančiame „žmonių-orkestrų“ festivalyje „One Man Band“, kurį organizuoja originalių projektų entuziastai „Involved“. Organizuoja jau antrą kartą – pirmas bandymas buvo daugiau nei vykęs.

Jau kurį laiką Lietuvos kultūroje galima stebėti labai įdomius procesus, panašius į tai, kas vyksta ugnikalnio viduje prieš išsiveržimą. Kyla temperatūra, kyla įtampa, ir kuo toliau, tuo labiau nevienareikšmiška visa tai atrodo. Kultūra ir menas vis dažniau kaktomuša susiduria su politiniais ir verslo interesais, ir šių kolizijų pasekmės yra sunkiai prognozuojamos.