Ji prasideda epizodu, kuriame devyniolikmetis lietuvis Karolis Špinkis pakuoja kalėdines dovanas ir kraunasi lagaminus kelionei į Lietuvą. Tiksliau, taip Vokietijoje prasideda 70 min. filmas emigracijos tema, kurį prieš septynerius metus emigravęs į Vokietiją jaunuolis su filmų kompanija „Cellulartfilmproduktion“ ketina sukti gimtinėje. Jis yra ir režisierius, ir pagrindinis juostos herojus. Joje sutiko pasifilmuoti ir žinomas dainininkas Andrius Mamontovas.
Danutė ŠEPETYTĖ
„Tai bus absurdiška scena, dovanų kokios trys tonos, – juokauja Karolis telefonu, prabilęs apie filmavimo pradžią: – Mama pripirko saldumynų, arbatos, įvairių menkniekių; močiutei vežu specialias lazdas, kad jai nereikėtų pavargus dairytis kokių pagalių... “
Televizijos ekranui skirtas filmas vadinsis „Prieš vakarų vėją“. Mokykloje susidomėjęs kinu ir sukūręs bandomuosius filmus, už kuriuos suskubo nugriebti net prizų, Karolis sako labiau mėgstąs išgalvotas istorijas, bet prieš porą metų vis dėlto nufilmavo siužetą apie tai, kaip jis parvažiuoja į Šiaulius. Jo paties vertinimu, tai buvo gana mėgėjiškas darbas: „Tada mėginau parodyti, ką reiškia būti be Tėvynės, ką reiškia tas „špagatas“ tarp Lietuvos ir Vokietijos. Dalyvaudamas su šiuo filmu viename festivalyje, susipažinau su prodiuseriu, kuriam mano idėja labai patiko, ir jis pasiūlė ją patobulinti, pasitelkus profesionalus.“
Karolis su mama atsidūrė Vokietijoje prieš 7 metus. Jo mama dirbo Šiaulių įmonėje, kurią įsigijus vienai vokiečių bendrovei radosi galimybė prasigyventi Vokietijoje – trijų asmenų šeima glaudėsi dviejų kambarių bute Šiauliuose. Tėvas netrukus grįžo į Šiaulius, o motina prasigyveno – įsikūrė nuosavame name miestelyje į pietus nuo Erfurto. Karolis dabar gyvena bendrabutyje Jėnoje, kur dirba filmų gamybos kompanijoje ir dirbdamas mokosi profesijos.
„Dabar esu vienas dideliame mieste, vieni vokiečiai aplink, bet kai organizavau filmavimą, skambinau kasdien į Lietuvą, kur dar turiu porą draugų, su kuriais pasikalbame lietuviškai kaip ir su močiute, teta. Vokietijoje iš tikrųjų per mažai kalbu lietuviškai, kartais nerandu žodžių. Nors jaučiuosi kaip namie. Štai grįšiu į Lietuvą, kur, žinau, būsiu nesvetimas, kur mane traukia likusi giminė, geriausias draugas iš vaikystės, su kuriuo kiekvieną dieną žaisdavau kieme ir kuris taip pat bus mūsų filmo dalis... Ir nors ten pasijusiu gerai, bet vis tiek kažkas bus nebe taip“.
Gal dėl to filmas, pasak autoriaus, bus kiek melancholiškas, bet nieko nei teisins, nei kaltins, jis tik bylos, kokius pėdsakus emigrantas palieka Tėvynėje, šiuo atveju Lietuvoje; į jo istoriją bus pažvelgta iš skirtingų kampų, kitų pašnekovų akimis. Tų, kurie pasiliko Lietuvoje ir kurie nežada išvažiuoti, tų, kurie norėtų išvažiuoti, arba tų, kurie norėtų išvažiuoti ne ilgesniam kaip studijų laikui, nes šalyje mąžta jaunuomenės ir jie jau dabar galvoja apie jos ateitį.
Vokietijoje jaunasis kūrėjas mato nemažai filmų apie emigrantus, bet dažniau apie tuos, kurie valstybei sukelia problemų. Filmų apie tokius išeivius, kurie galbūt net turtina Vokietiją, jis neprisimena. Šią spragą turėtų užpildyti jo komandos darbas. „Aišku, – sako K. Špinkis, – tai istorija apie emigrantą, kuris kuria Vokietijoje ir be gėdos prisistato esąs lietuvis. Be gėdos, bet tarytum su nuryjama kalte, kad emigruojant gabiesiems seklėja Lietuva, jos kultūra. Siedamas savo ateitį su kinu, K. Špinkis Vokietijoje mato daugiau galimybių daryti tai, ką nori. Lietuvoje tokių sąlygų jis neturėtų.
Jis tariasi Tėvynės nepamiršęs, nuolat pasakoja tenykščiams apie jos kultūrą, apie tai, kaip įspūdingai lietuviai švenčia Kalėdas.
„Kalėdos pas močiutę buvo tikra egzotika, -– nostalgija dvelkteli vaikino balsas, – man atrodo, kad kiekviena šeima Lietuvoje turi savo tradicijas, ir kiekvienoje šeimoje Kalėdos švenčiamos vis kitaip. Atsimenu, kaip man, vaikui, vis liepdavo aguonas trinti kūčiukų sriubai (aguonų pienui – red.), atsimenu tą kvapą, sklisdavusį iš miniatiūrinės virtuvėlės, kur visą dieną močiutė plušėjo ruošdama Kūčių stalą. Kai išvažiavau į Vokietiją, viskas pasikeitė: ten nebelaužėme „plotkelių“, ten nebuvo tos „sriubos“, ten nebuvo ir močiutės, kuri visą dieną praleisdavo virtuvėje ant kojų. Dabar Kalėdos man atrodo tarsi prarastos. Gal dėl to, kad užaugau? Nebėra taip, kad aš jų labai labai laukčiau.“
Su kitais į Vokietiją nusikėlusiais lietuviais K. Špinkis susiduria nedažnai. Visai neseniai sužinojo, kad Erfurte, už 80 kilometrų nuo jo, yra lietuvių bendruomenė, kuri susiburia kartą per mėnesį prie cepelinų, bet pats jų su jais dar neskanavo; tik giriasi gruodžio pradžioje lietuviškų filmų festivalyje tėvynainių sutikęs labai daug.
„Seniai bebuvau matęs tiek lietuvių krūvoje vidury Vokietijos, buvo nuostabus savaitgalis. Visas dienas šnekėjome lietuviškai, o kai paskui važiavau traukiniu namo, vis dar girdėjau ausyse lietuviškus žodžius, nors, žinau, buvo kalbama vokiškai. Ten ir susipažinau su A. Mamontovu, kuris sutiko atstovauti kultūrinei Lietuvos daliai mūsų filme“.
Daugiau kaip savaitę iki sausio 1 dienos penkių žmonių komanda darbuosis Šiauliuose, Kaune, Vilniuje, Trakuose, Klaipėdoje.
