• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Verbų sekmadienį (04.01) paskutinį kartą šį sezoną buvo parodytas „Don Kichotas“ – vienas nerūpestingiausių ir lengviausių Lietuvos baleto repertuaro kūrinių, pastatytas pagal ritmingą, melodingą, ispaniškais motyvais parašytą Ludwigo Minkaus muziką bei libretą, kuriame šiek tiek prisiliečiama prie Miguelio Cervanteso romano temų.

REKLAMA
REKLAMA

„Don Kichoto“ spektaklis domino naujomis atlikėjomis – primą kartą Kitrės, pagrindinės moteriškosios spektaklio veikėjos, draugių partijas atliko Ana Baranova ir Ilva Juodpusytė. Jau keletą sezonų Lietuvos nacionalinio baleto trupėje dirbančios artistės kol kas nėra pasirodžiusios didesniuose vaidmenyse. I. Juodpusytė įsitraukė į brangakmenių ketveriukę „Miegančiojoje gražuolėje“, taip pat dalyvauja kai kuriuose „Vilniaus baleto“ spektakliuose (neseniai rodytame choreografo Jurijaus Smorigino „Meilės duetų“ vakare bene pirmą kartą plastiškai, elegantiškai šoko kartu su Mantu Daraškevičiumi). A. Baranova į akis krenta ir kordebaleto šokiuose, taip pat ir nedideliame baleto „Ana Karenina“ epizode, kur Venecijos paveiksle jos ir Igorio Zaripovo duetas muzikaliai akompanuoja Anos ir Vronskio šokiui.

REKLAMA

Kitrės draugės – gana reikšmingos pirmojo „Don Kichoto“ veiksmo veikėjos, šokiu ir mizanscenomis papildančios įvairią, ryškią baleto veikėjų galeriją. Jos pradeda pirmąjį paveikslą, vėliau atlieka porą duetų bei šoka kartu su Baziliu – Kitrės mylimuoju barzdaskučiu. Abi šokėjos gerai parengė savo partijas – šoko pakankamai techniškai ir artistiškai, lengvus, grakščius šuolius, organiškus judesius papildydamos ir tarpusavio bendravimu, ir veido išraiškomis, leidžiančiomis suvokti paprastus jų ir kitų personažų – Kitrės, Bazilio, Gamašo, Lorenco – dialogus. Kitrės draugių choreografijoje labai svarbus vienodas muzikos ir choreografijos pojūtis, panašiai interpretuojama judesio, pozos samprata – iki šiol atmintyje liko kadaise žavėjęs Rūtos Railaitės ir Vijolės Parutytės (anuometinėje „Don Kichoto“ redakcijoje, pastatytoje Vytauto Brazdylio, net turėjusių vardus – Žuanita ir Cikalija) duetas, spinduliavęs gera nuotaika ir lengvu šokio azartu. 

REKLAMA
REKLAMA

Galima sakyti, kad ir I. Juodpusytės ir A. Baranovos duetas pakeliui į tokį organišką, darnų dviejų gerų bičiulių choreografinį paveikslą: jų šokiai iš esmės buvo sinchroniški, ritmingi ir nuotaikingi. A. Baranova atrodė besimėgaujanti šokiu, kiekvieną šuolį ar sukinį lydėjo atitinkamomis veido išraiškomis, todėl jos herojė atrodė labiau išoriškai efektinga – todėl jai ir buvo pavesta flirtuoti su Baziliu, norinčiu sukelti Kitrės, šokančios su Don Kichotu, pavydą; I. Juodpusytė patraukli šokio lengvumu, sklandžiais šuoliais, subtiliais, maloniais žvilgsniais ir šypsenomis, be to, ji sugebėjo ir tinkamai reaguoti į manieringus dabitiškojo Gamašo išsidirbinėjimus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Spektaklio nuotaiką kūrė ir kordebaletas, ir solistai, „Don Kichote“ atliekantys nemažai įvairiausių klasikinių ir charakterinių šokių. Šokis, judesys spektaklyje pasirodė įjungti į veiksmą, iš jo išplaukiantys; galbūt ne viskas buvo nepriekaištinga, tačiau gerą ūpą kūrė nuoširdus, energingas šokėjų įsijautimas į savo personažus, netikėti azartiški triukai – pavyzdžiui, pirmajame paveiksle visada žiūrovams įspūdį paliekantys Kitrės pakėlimai ant vienos rankos; šį kartą Nerijus Juška-Bazilis pirmą kartą lengvai švystelėjo Kitrę į viršų, o antrąjį – iškėlęs net apsuko ratu. Šokėjai švytėjo, ir puiki jų skleidžiama nuotaika laisvai cirkuliavo žiūrovų salėje.

REKLAMA

Virtuoziškos Miki Hamanakos-Kitrės variacijos, dramatiški, emociškai sodrūs Eglės Špokaitės-Mersedes epizodai – ryškios spektaklio kulminacijos, papildytos temperamentingais N. Juškos-Bazilio, Martyno Rimeikio-Espados numeriais, kuriuose buvo juntama artistinė energija, tvinkčiojanti dosniai žiūrovams svaidomuose žvilgsniuose.

Klasikinio šokio formų įvairovė buvo atskleista Sapno paveiksle, kuriame gerai pasirodė Nailia Adigamova-Driadžių valdovė ir grakšti bei lengva Inga Cibulskytė-Amūras, taip pat ir paskutiniojo paveikslo Grand Pas, kuriame variacijas šoko Olga Konošenko ir Kristina Kanišauskaitė. 

Spektaklio vaizdą menkino gerokai nusidėvėję, nublukę, nutįsę kostiumai, ypač kordebaleto atlikėjų moterų, koktūs keistais morkų ir neužmirštuolių spalvų deriniais, o taip pat blyškūs ir nevienodo alyvinio atspalvio Grand Pas šokėjų tutu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų