Niekas nepaneigs, kad viena svarbiausių vertybių žmogui yra šeima, bet ką vadinsime šeima, jei „darbštieji“ politikai įteisins kitose Europos šalyse analogų neturintį šeimos apibrėžimą? Neseniai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) pristatė naują Šeimos politikos pagrindų įstatymo projektą, kuriuo siūloma įtvirtinti, kad šeima būtų laikomi tik sutuoktiniai su vaikais: „sutuoktiniai, taip pat jų vaikai (įvaikiai), kuriuos jie turi pareigą auklėti ir išlaikyti“, – teigiama įstatymo projekte.
Toks siūlymas sukėlė aršias ne tik politikų, bet ir visuomenės diskusijas, nes, remiantis naujuoju šeimos apibrėžimu, mama, auginanti penkis vaikus, vienišas tėvas ir jo atžalos, seneliai, kurie augina savo vaikaičius – nebūtų laikomi šeima. Tam tikra prasme toks šeimos traktavimas pažeidžia ir žmonių, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių negali susilaukti vaikų, teises, mat sutuoktiniai, neturintys vaikų, anot SADM, taip pat nėra šeima.
Toks šeimos supratimas – diskriminacija?
Apie tai, ar toks šeimos traktavimas nepažeidžia vaikų teisių, nes vaikai negali pasirinkti, kokiems tėvams – susituokusiems ar nesusituokusiems - gimti, Žmogaus teisių instituto vadovas Henrikas Mickevičius sakė: „Taip, toks apibrėžimas pažeidžia vaikų teises. Paprastai, kai kalbama apie žmogaus teisių pažeidimus, kalbama apie suaugusius žmones, bet šiuo atveju situacijos centre atsiduria vaikai, kurie yra nieko dėti. Taip demonstruojamas požiūris, kad viską sprendžia suaugusieji, o vaikai, tarsi, nebūtų visaverčiai žmonės.“
Įteisinus tokį šeimos apibrėžimą, vaikai nukentės tiek teisiškai, tiek morališkai. Teisine prasme, matyt, pilnoji šeima – jis, ji ir vaikai, sulauks tam tikro palaikymo, o kitos – „netikros“ šeimos - tokio palaikymo nesulauktų. Minėto šeimos apibrėžimo įteisinimas turės tam tikros socialinės įtakos: vaikai, kurie neatitinka įstatymo apibrėžimo, gali būti vadinami vaikais iš nepilnųjų šeimų, kitaip į juos gali žiūrėti mokytojai ir pan. Nepamirškime, kad įstatymas turi ne tik tiesioginį, bet ir netiesioginį poveikį.“
Pašnekovo teigimu, toks apibrėžimas yra diskriminacinio pobūdžio ir suaugusųjų atžvilgiu, nes pažeidžia teisę į privataus gyvenimo gerbimą: „Jei žmogus nenori registruoti santuokos, tai yra jų reikalas, o ne valstybės. Valstybės imasi itin detalizuotai reguliuoti žmogaus asmeninį gyvenimą, o to daryti nederėtų.“
Įstatymas pagilins socialinę atskirtį?
Į klausimą, ar galima teigti, kad toks įstatymas ateityje gali paskatinti socialinės atskirties atsiradimą, juk, esant tokiai gausiai emigracijai, dažnai vaikus augina seneliai ar tik vienas iš tėvų ir tuomet net mama su penkiais vaikais nebebus laikoma šeima, pašnekovas sakė: „Gali taip nutikti. Žinoma, įstatymai nepradeda veikti iš karto, bet tai nutinka laikui bėgant ir mes kuriame tam tikras žmonių kategorijas: tinkamų ir gerų bei neatitinkančių tam tikrų iškeltų kriterijų.“
Pasigirsta svarstymų, kad šis šeimos apibrėžimas tam tikra prasme bruka išskirtinai katalikišką šeimos sampratą ir atmeta kitus galimus variantus: „Lietuvoje katalikų bažnyčia turi didelę įtaką dabartinei valdžiai, ypač tais klausimais, kurie susiję su socialinės politikos klausimais. Socialinės politikos, žmogaus teisių klausimų nišą yra užimta prokatalikiškų pažiūrų politikų, tad bažnyčios įtaka šioje srityje didelė. Mūsų katalikų bažnyčia daugeliu atvejų yra konservatyvesnė už patį Vatikaną. Juk viešose kalbose bažnyčios hierarchai kalba apie katalikišką šeimą, santuoką ir pan., tai paralelė tarp to, kas išsakoma viešojoje erdvėje ir kaip formuluojamas šis šeimos apibrėžimas.“
Politikė: nėra ko lįsti į žmonių lovą
Seimo narė Birutė Vėsaitė, paklausta, ar gali taip nutikti, kad pagal įstatymą, tėvai, kurie vieni augina vaikus arba sutuoktiniai, kurie vaikų neturi, nebus laikomi šeima, sakė: „Pagal konservatorių siūlymą – taip. Belieka tikėtis, kad Seimas suras jėgų ir sveikos nuovokos nepritarti šiam siūlymui.“
Apie tai, kokių pasekmių tokių įstatymo įsigaliojimas turėtų vaikams, kurie tampa savo tėvų gyvenimo būdo įkaitais, pašnekovė sakė: „Pagal Konstituciją ir Vaiko teisių konvenciją, kurią yra pasirašiusi ir Lietuva – visi vaikai turi būti lygūs, nepriklausomai nuo to, koks jų tėvų asmeninis gyvenimas. Lietuvoje šeimos apibrėžimas yra pateikiamas Konstitucijoje, Civilinis kodeksas šeimos neapibrėžia, jis numato ir kitus galimus santykius, tad vis tik reiktų laikytis aukščiausio šalies įstatymo – Konstitucijos. Politikams nėra ko kaišioti nosį į žmonių lovas ar virtuvę. Atrodytų, kad Lietuvoje jau nebeliko kitų problemų“.
„Pavyzdinėms“ šeimoms – kiti standartai
Apie tai, kas apsaugos nepilnas šeimas nuo to, kad priėmus minėtą šeimos apibrėžimą, anksčiau ar vėliau nepasipils kiti įstatymai, kurie suteiks lengvatų „pavyzdingosioms“ šeimoms, pašnekovė sakė: „Net neabejoju, kad kitas žingsnis šia linkme gali būti socialinės paramos įstatymas. Šeimoms atsiras vieni standartai, ne šeimoms – vaikams, gyvenantiems su išsiskyrusiais tėvais ar vienišu tėvu ar mama – kiti standartai.“
B. Vėsaitės teigimu, toks siūlymas skamba keistai ir dėl to, kad trečdalis Lietuvos vaikų yra gimę ne santuokoje: „Nurašyti trečdalio jaunųjų Lietuvos piliečių tikrai negalima. Man labai patiko vieno jauno žmogaus komentaras, kad, jeigu šalyje bus priimtas toks įstatymas, tai jaunimui nelieka nieko kito tik emigruoti.“ Pašnekovės teigimu, kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti, kaip jis nori gyventi.
Psichologai pripažįsta, kad Lietuvoje esama nedarnių šeimų, kuriose sutuoktiniai kartu gyvena dėl vaikų: „Nors moteriai saugiausia šeimoje, geriau gyventi išsiskyrusiai su vaikais nei kad vaikai matyti tėvą, kuris smurtauja prieš mamą.“
V. Vėsaitė tikino, kad jai neteko girdėti apie analogiškus įstatymus kitose šalyse, bet ji būtinai pasidomėsianti, ką apie šeimos sampratą teigia tokių, itin katalikiškų valstybių, kaip Airija ir Malta, įstatymai.
Visos šeimos formos turi būti pripažįstamos
Komentuodama tokius SADM planus įteisinti naują šeimos apibrėžimą, Nevyriausybinių organizacijų vaikams konfederacijos vadovė prof. dr. Giedrė Kvieskienė sakė: „Vaikai yra savo giminės tradicijų tęsėjai ir dažniausiai šeimoje (giminėje) nėra nei labai teigiamų nei tik neigiamų gyvenimo būdo pavyzdžių. Vaikas visada gali rinktis ir rasti vienus ar kitus pavyzdžius, kuriais naudojasi. Dažniausiai „kopijavimui“ pasirenkami sėkmingo gyvenimo pavyzdžiai.“
Apie tai, kokių pasekmių gali turėti tokio šeimos apibrėžimo įteisinimas, kalbant apie moralinius ir socialinius gyvenimo aspektus, pašnekovė sakė: „Šeimos koncepcijos įteisinimas gali turėti tik prioriteto ar valstybės moralinės nuostatos aspektą. Teisine ir moraline prasme visos šeimos formos turės turėti pripažinimą ir tolygias galimybes, bet prioritetų pasirinkimas gali būti."
Šeima – gyvenimo būdo paveikslas
Į klausimą, ar tiesa, kad tokios tvarkos įsigaliojimas pažeis Vaiko teisių konvenciją, kurioje sakoma, kad visi vaikai yra lygūs, specialistė sakė: „Moralinės nuostatos, ar Valstybės prioritetai nėra susiję su JT Vaiko teisių konvencija, kuri šiandien dienai yra pažeidinėjama daugelyje vietų, nes pvz. vaikai, netekę tėvų globos, yra valstybės finansuojami ir jais rūpinamasi netolygiai.“
Apie tai, kaip toks skirstymas į šeimas ir ne šeimas gali paveikti paties vaiko augimą ir integraciją visuomenėje G. Kvieskienė kalbėjo: „Šeima vaikui reikalinga, kaip būsimo gyvenimo paveikslas, todėl visi moksliniai tyrimai ir praktinės atvejo analizės tik patvirtina, kad kiekvienam iš mūsų yra labai svarbu, kas mano tėtis ir mama. Deja, jokios modernios šeimos sampratos šių natūralių klausimų nenuneigia ir į šiuos klausimus turi atsakyti ir vienišos mamos, ir tėveliai, jei mamas pamiršta. Žmogaus gimimas yra nuostabus procesas, tačiau jis sujungia dvi gimines, du pasaulio gyvybės medžius. Jei šis procesas vienos pusės yra ignoruojamas, tai vaikas, kai subręs, vis tiek išsiaiškins ir suras abi savo puses.“
