Žingsniavau šalia Kreigo, stengdamasi atgauti žadą. Tikrai keistas sutapimas, kad jis atsirado čia ir būtent šiuo metu.
— Mačiau tavo pasirodymą, išties buvo puikus, net nebūčiau atspėjęs, jog taip gerai dainuoji. Kai bandžiau tave susirasti, barmenas pasakė, jog jau išėjai, — pradėjo, atidžiai mane nužvelgdamas.
— Taip..., anksčiau labai mėgau kurti dainas.
— O dabar?
— Paprasčiausiai nebėra tam laiko.
— Tokia jauna ir jau tokia užsiėmusi?
Stabtelėjusi pažvairavau į jį.
— Jauna? — prunkštelėjau.
— Žinoma, — nusijuokė. — Tau kiek? Penkiolika? Nors pasidažius atrodai vyresnė...
— Aštuoniolika, — atsakiau.
— O… Vis tiek dar jauna.
— Na, ir kiek gi tau, pone subrendėli? — nusivaipiau.
— Dvidešimt ketveri.
— Žinoma, jau tikras vyras, — pamėginau sugėdinti.
— Na, tiesą sakant, taip.
Atsisukau į jį.
— Žinai, jei turėčiau galimybę, dabar mielai būčiau kokių penkerių. Tuomet gyvenimas atrodo gražus ir šviesus, lyg skaniausias saldainis, tačiau augdamas imi suvokti, jog tai tik milžiniškas, peraugęs brokolis.
— Kokia pesimistė, — nusijuokė. Regis, aš jį linksminau.
Staiga jis šiek tiek linktelėjo prie manęs ir ranka suvėlė plaukus.
— Ei…
— Tiesiog nesusivaldžiau.
— Nereikia elgtis su manimi, kaip su mažu vaiku, — įsižeidžiau.
— Juk sakei, norėtum būti penkerių.
— Taip, tačiau akivaizdu, kad man nebe penkeri, — pasakiau, ranka mostelėdama į save.
Kreigas atidžiai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, žvilgsnį kiek užlaikydamas ties krūtine.
— Ak, liaukis, — prunkštelėjau.
— Kas? Aš tik bandau įsitikinti, jog tu jau didelė mergaitė, — skambus jo juokas užpildė nakties tylą.
— Šmaikštuolis... — sumurmėjau.
Tiesą sakant, ši situacija ir mane šiek tiek linksmino, tačiau nenorėjau išsiduoti. Su juo pasijaučiau kažkaip keistai.
— Taigi, sėdi naktimis ir dainuoji kavinėse, čia tavo laisvalaikis?
— Gyvenimas — mano laisvalaikis. O šiuo metu bandau tiesiog išgyventi. Pavyzdžiui susirasti butą ir darbą… — nejučia atskleidžiau savo planus.
— Kaip suprasti butą? O kur tu dabar gyveni?
— Na, šiuo metu čia, — pasakiau ir žvilgtelėjau į kojas, — Štai čia, kur stoviu, — mostelėjau rankomis į šonus.
— Pala, nori pasakyti, neturi, kur gyventi, — netikėdamas savo ausim išspaudė, žiūrėdamas į mane.
Staiga mano pačios nuostabai ėmiau garsiai kvatotis.
— Tau tikrai derėtų pamatyti savo veido išraišką, — krizenau. — Atrodai lyg Švarcnegeris, prisiplojęs prie stiklo…
— Gerai, — nutęsė. — Tačiau tai esmės nekeičia.
Mačiau, kaip jis vėl bando atgauti normalią savo veido išraišką.
— O ką tu manei? Jog šokinėjimas nuo tiltų yra mano hobis? Kai ničnieko neturi, nei kur eiti, nei su kuo pasikalbėti, kad ir ką bedarytum, grįžti į pradžią ir kartais net dar baisesnės būsenos, kai nematai jokios ateities, kai žinai, jog jei pradingtum, niekas tavęs nepasigestų, tai kam visa tai reikalinga? — išliejau visą savo apmaudą. — Rankos galbūt dar ir keliasi, tačiau siela jau seniai susitaikiusi su pražūtim ir tai tik laiko klausimas.
Trumpam nutilau, žvilgtelėdama į Kreigą.
— Tačiau nesijaudink, šiuo momentu nesiruošiu savęs gailėtis, — nusišypsojau. — Nežinau, tačiau iš kažkur atsirado šiek tiek jėgų, tad bandysiu tvarkyti savo beviltišką gyvenimą. Galbūt šįkart pasiseks, kas žino, juk gyvenimas tai kvailių loterija…
— Net nenumaniau, kad… — pradėjo nedrąsiai.
— Nesijaudink, jau seniai prie to pripratau, gali nesakyti, kaip tau gaila ir panašiai, galų gale tai net neturi prasmės.
— Žinai, esi labai stiprus žmogus, jei po viso to, kas tau nutiko, įstengi kalbėti taip tvirtai, su viltimi balse.
— Na, tokiose situacijose visada yra dvi išeitys — viską nutraukti arba stengtis keliauti toliau. Pirmasis variantas man neišdegė, tad kas belieka, — vyptelėjau.
Žingsniavau su kvaila šypsenėle veide. Nustebau, kad pasipasakojus tapo taip lengva ant širdies, lyg būčiau atsikračiusi visus tuos metus slėgusio kartėlio.
— Tai kur dabar trauksi? — pasiteiravo.
— Kur akys nuves, reik kaip nors ištempt iki ryto.
— Mmm… Tai gal vykstam pas mane, pavaišinčiau naktipiečiais, — pasiūlė.
