Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus vaiko priežiūros atostogos gali tęstis iki trejų metų, bet tik dvejus metus mama arba tėtis gauna iš valstybės išmokas. Dažnai tėvai, nenorėdami rizikuoti turėta darbo vieta ar dėl kitų priežasčių, nusprendžia grįžti į darbą anksčiau ir tuomet jie priversti spręsti dilemą, ką pasirinkti – samdyti auklę ar leisti vaiką į darželį?
Atsiranda nesaugumo jausmas
Kauno technologijos universiteto docentė Nida Stankevičienė, paklausta, kokie vaikų darželių privalumai ir trūkumai vaiko ugdymui, sakė: „Į lopšelius-darželius tėvai vaikus gali atvesti nuo dviejų metų amžiaus, kai kur priima ir vienerių metų mažylius. Vaikams iki trejų metų rekomenduojama sudaryti artimesnę socialinę aplinką – juo galėtų rūpintis tėvai, seneliai ar kiti artimi žmonės. Žinoma, vaiku gali rūpintis ir auklė, bet vaiką supančių žmonių ratas turėtų būti mažesnis“.
Pašnekovės teigimu, kiekvieno vaiko poreikiai yra gana individualūs, bet nuo trejų metų vaiką rekomenduojama ugdyti ugdymo įstaigoje: „Tai gali būti vaikų darželis, o jei tėvai nenori vaiko leisti į bendrą darželį, siūloma rinktis kokią nors neformalaus ugdymo įstaigą, nes vaikas turi išmokti bendrauti su bendraamžiais, turi plėstis vaiko bendravimo ratas.“
Į klausimą, kokių neigiamų pasekmių galėtų sulaukti tėvai, kurie į ugdymo įstaigą vaiką leidžia vos vienerių metų, pašnekovė atsakė: „Negalima kalbėti apie visus vaikus apibendrintai, bet vaikas gali jaustis nepakankamai saugus. Daug dalykų priklauso nuo paties darželio, auklėtojų kompetencijos, atsidavimo darbui. Mažam vaikui reikia atidesnės globos ir rūpesčio. Kaip grupėje būna 8-9 ar net daugiau vaikų, visi tikrai negauna tiek dėmesio, kiek jo sulauktų būdami su artimaisiais.“
Specialistės teigimu, per anksti leidus vaiką į darželį gali sutrikti emocijų pusiausvyra, atsirasti ir fizinių negalavimų.
Svarbu kokybiškas bendravimas su vaiku
Dažnai akcentuojama nuomonė, kad vaikui anksti pradėjus lankyti darželį sumažėja tėvų autoritetas auklėjimo prasme, bet specialistė su šia nuomone nebuvo linkusi sutikti: „Daug kas priklauso nuo to, kiek dėmesio vaikui skiria tėvai ir kokia šeimos bendravimo kokybė. Jei tėvai daugiausiai dėmesio skirs buičiai ir įvairių reikalų tvarkymui, o vaikas tik bus šalia, toks bendravimas nebus kokybiškas. Kartais gal pakaktų ir kelių valandų per savaitę, bet tai turėtų būti kokybiškas bendravimas.“
Vaikų priežiūros įstaigose dirbantys specialistai dažnai akcentuoja, kad tėvų požiūris į vaikų ugdymą taip pat dažnai būna gana paviršutiniškas: vaikas į darželį atvedamas ir tikimąsi, kad visų būtinų dalykų jį išmokys darželio auklėtojos, tad tėvai per daug dėl to galvos nesuka.
„Žinau atvejų, kai vaikus į darželį atvedusios mamos klausia auklėtojų, ar šios negali išmokyti vaiko vieno ar kito dalyko. Ypač atmintyje įstrigo istorija, kai mama prašė išmokyti jos dukrą valytis dantis. Panašu, kad mamai tai rimta problema, mergaitė turėjo bendravimo problemų ir motina, norėdama su ja konfliktuoti ir jos mokyti, tą darbą užkrovė darželio personalui. Žinoma, tokių atvejų nebūna daug“, – kalbėjo N. Stankevičienė.
Specialistės teigimu, atlikti tyrimai rodo, kad su vyresniais vaikais tėvai bendrauja apie septynias minutes per dieną, šis skaičius iliustruoja, kiek mažai laiko tėvai skiria vaikams.
Ar gali užaugti „nevaikiškas vaikas“?
Į klausimą, ar bendravimo problemos greičiau pastebimos tuomet, kai vaikas būna tarp bendraamžių vaikų, nes vaikų, kuriuos prižiūri auklės, poreikiai yra tenkinami aktyviau, specialistė atsakė: „Ne visi vaikai vienodi, bet dažnai bendravimo problemų atsiradimo reiktų ieškoti šeimoje: gal tėvai šaltai bendrauja ir vaikui kyla įvairių baimių, gal tai susiję su sveikatos sutrikimais... Nuėję į darželį vaikai daug ko išmoksta, bet į kiekvieno vaiko poreikius reikia žiūrėti labai individualiai.“
Dar vienas mitas, sklandantis apie vaikų priežiūrą yra tai, kad, jei vaiką iki pat mokyklinio amžiaus prižiūrės auklė, jis augs būdamas „nevaikiškas vaikas“ – sunkiai seksis bendrauti su kitais vaikais, per daug dažnai kreips dėmesį į saugusiųjų gyvenimo aktualijas ir pan.
Apie tai, kada ir kaip ilgai ugdymo specialistai rekomenduoja naudotis auklės paslaugomis, N. Stankevičienė sakė: „Rekomenduojama nuo trejų metų vaiką leisti į darželį, bet tai tik rekomendacija, vaikai bręsta nevienodai, kai kuriuos vaikus siūloma leisti į darželį nuo ketverių metų. Būtent šiuo laikotarpiu formuojasi socialiniai įgūdžiai, atsiranda poreikis bendrauti su kitais vaikais.“
Vedžiojimas už rankos ne visuomet naudingas
N. Stankevičinės teigimu, daug kas priklauso ir nuo auklės: „Jei auklė yra 60-70 metų moteris arba studentė, kuri tik ateina ir pamaitina vaiką, užmigdo ar veda pasivaikščioti, bet nesuvokia, kaip vaiką reikia auklėti ir kaip su juo elgtis, tuomet daugiau žalos nei naudos. Darželiuose aktyviau ugdomas vaiko aplinkos pažinimas, bendravimo įgūdžiai. Vaikas turi būti ugdomas per žaidimus. Jei tėvai vis tik nusprendė neleisti vaiko į darželį, tuomet būtinai reikėtų pagalvoti apie ikimokyklinio ugdymo parengiamąją klasę ar kitą kokią ugdymo įstaigą, kur vaikas turėtų galimybę pabendrauti su bendraamžiais.“
Pasak specialistės, jei 5-7 metų vaikas bus tik auklės vedžiojamas už rankos, ateityje tai taps problema: „Vaikas nuolat jaučiasi dėmesio centre, už jį daug dalykų padaroma, bet kai teks pasimokyti savarankiškumo, bus nelengva.“
Mama: vaikas darželiui turi subręsti
Vilnietė Justina Kuckailienė, augindama savo dukrą, išbandė auklės ir vaikų darželių paslaugas. „Dukrą pati auginau iki kol jai sukako metai ir septyni mėnesiai, paskui nusprendėme, kad man laikas sugrįžti į darbą. Manau, kad mergaitė buvo dar labai maža, kad leisčiau ją į darželį, tad nusprendėme pasirinkti auklę. Žinoma, yra tėvų, kurie vaikus į darželį ima leisti gerokai anksčiau, tai lemia ir finansinė situacija, bet, manau, kad vaikas iki trejų metų turėtų būti namuose su artimu žmogumi, o darželis yra tokia socialinė aplinka, kuriai reikia pribręsti.“
Paklausta apie tai, kokius privalumus įžvelgia situacijoje, kai dukrą padėjo prižiūrėti auklė, moteris sakė: „Jeigu vaikas su tuo žmogumi susidraugauja, kas ir įvyko mūsų atveju, auklė tampa tarsi šeimos nariu. Vaikas būna savo namuose, su žmogumi, kuris jam skiria visą dėmesį, ir jaučiasi saugus. Kitas privalumas – tėvams patogu tai, kad nereikia vaiko niekur vežti ir pasiimti vakare, o jei tenka ilgiau užtrukti darbe, situacija nekelia streso, nes galima tiesiog paskambinti ir paaiškinti situaciją.“
Moters teigimu, vienintelis situacijos niuansas – didesnės išlaidos nei kainuotų vaiką leisti į darželį, bet privalumai tai atperka: „Mūsų pasirinkimą lėmė ne finansai, o noras, kad vaikas jaustųsi geriau,“ – sakė pašnekovė.
Darželis moko savarankiškumo
Į klausima, ar rinkdamasi auklę, jai kėlė kokių nors ypatingų reikalavimų, J. Kuckailienė atsakė: „Auklei didelių reikalavimų nekėlėme, tik norėjome, kad vaikas gerai jaustųsi su tuo žmogumi: kad auklė ne serialus žiūrėtų, bet būtų su vaiku. Kalbant apie vaiko edukaciją, tėvai labai skirtingai tai vertina: vieni mano, kad vaiką kuo anksčiau reikia mokyti skaityti ir pan., bet aš manau, kad reikia tiesiog būti su vaiku ir padėti jam pažinti pasaulį.“
J. Kuckailienė teigė žinanti nemažai pavyzdžių, kuomet auklė nuvilia tėvus, neskiria dėmesio vaikui, tik atlieka būtinus darbus, bet pasitaiko atvejų, kai ir pačios auklės atsisako dirbti su vaikais.
„Dukrą į darželį leidome, kai jai buvo treji. Ji nuo mažens buvo žingeidi, o auklė buvo komunikabili, be to, patys su vaiku daug kalbėdavomės. Pradėjęs lankyti darželį, vaikas ima daugiau žaisti, aktyviau ugdomas kūrybiškumas, išmokstama tam tikrų socialinių vaidmenų. Vaikas išmoksta ne tik gauti dėmesio, bet ir už jį pakovoti“, – juokaudama sakė J. Kuckailienė.
Kalbėdama apie dukros adaptaciją darželyje, jauna mama neslėpė, kad iš pradžių buvo nerimo, bet vėliau vaikas apsiprato: „Žinoma, pradžioje pats vaikas neskuba bendrauti su kitais vaikais ir kiti vaikai neskuba jį priimti, bet kai ima neklausyti auklėtojos – tai ženklas, kad adaptacinis laikotarpis baigėsi“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.
Pašnekovės teigimu, pradėjęs lankyti darželį vaikas išmoksta apginti savo interesus ir pakovoti dėl dėmesio: „Pati pastebėjau, kad vaikai, kurie dar nelanko darželio, dažniau dalijasi savo žaislais, o „darželiniai“ jau turi tam tikrą nuosavybės jausmą ar žinojimą, kad už dėmesį reikia pakovoti ir prieš ką nors duodami, dar pagalvoja. Taip vaikas išmoksta ne tik apginti savo interesus, bet kartu supranta, kad kiti žmonės taip pat turi poreikių.“
