Plačiau apie tai naujienų portalo tv3.lt tinklalaidėje „Tėvai paprastai“ kalbėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė ir Paramos vaikams centro psichologė, programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė.
Laidoje ekspertės aptarė, kokie įrankiai vaikui gali padėti atpažinti netinkamą elgesį su juo ir kaip tėvams kalbėtis su vaiku, reaguoti, išklausyti ir padėti.
Vieni tėvai ieško pagalbos, kiti – neigia
Anot I. Skuodienės, tėvų pyktis, sužinojus, kad prie vaiko buvo priekabiauta – adekvati ir sveika reakcija. Deja, taip reaguoja ne visi tėvai. Pasitaiko atvejų, kai tarnyboms informavus apie seksualinį smurtą, tėvai neigia ir nepripažįsta, negali patikėti, kaltę suverčia ant paties vaiko.
„Viename mieste informavome policiją ir patys keliavome pas šeimas dėl suaugusio kaimyno netinkamo elgesio – tam tikrų savo organų demonstravimo aplink vaikų žaidimų aikštelę. Ateiname pas šeimą ir sakome, kad jūsų vaikas buvo kieme, galimai kaimynas netinkamai elgėsi, klausėme, ką jūs pastebėjote, nes tai galimai buvo seksualinis smurtas. Tėvai sako: negali būti, tai ne su mano vaiku, aš netikiu, ką jūs kalbate. Tėvams taip baisu priimti situaciją, kad jie pasirenka neigimą“, – pasakojo I. Skuodienė.
Vaiko teisių specialistė papasakojo ir daugiau nemalonių istorijų. Ji prisiminė įvykį, kada 11–12 metų mergaitė pranešė, kad mamos sugyventinis prie jos priekabiauja, liečia tam tikras jos kūno vietas, prašo jį liesti, atlieka tam tikrus veiksmus, kuriuos mergaitė traktuoja kaip netinkamus, tačiau mama tai neigia, sako, kad mergaitė pati išsigalvoja ar yra pati kalta dėl vyro veiksmų, neva ji tai išprovokavo.
Pasak I. Skuodienės, sužinojus apie seksualinį smurtą, svarbu tikėti ir pasitikėti vaiku, įsiklausyti į jo sakomą informaciją, jos neneigti ir informuoti atitinkamas institucijas. Anot specialistės, ypač svarbu patvirtinti vaikui, kad tai, ką jis sako, yra tiesa ir kad tėvai juo tiki.
Vaikai linkę sakyti tiesą, o paaugliai – tylėti
Paramos vaikams centro psichologė I. Daniūnaitė akcentavo skirtingas reakcijas, kokių galima sulaukti iš nepilnamečių, patyrusių seksualinį smurtą. Paaugliai geriau supranta situacijos svarbą ir numano, kas gali įvykti po to. Dėl to jie gali pasirinkti tylėti ir niekam nepranešti šios informacijos, juos gali slėgti kaltės ir gėdos jausmas.
O maži vaikai dažniausiai yra spontaniškesni ir jie nėra linkę meluoti – dažniausiai jie sako tiesą. Dėl to tėvams svarbu įsiklausyti į tai, ką pasakoja jų atžala.
„Svarbu vaikui patvirtinti, kad išgirdot, ką jis jums sako, tikit juo ir pagalvosit, ką dabar daryti. Svarbu akcentuoti, kad norit, jog vaikas jaustųsi saugus ir kad daugiau taip nebeatsitiktų“, – pasakojo I. Daniūnaitė.
Anot I. Daniūnaitės, vieni vaikai po įvykio pasisako labai greitai, ypač jei tai susiję su mažiau pažįstamais asmenimis.
„Visgi jei į situaciją įsipainioję artimieji, vaikas gali delsti pasisakyti net iki pilnametystės, nes jam prabilti ir sunku, ir gėda“, – teigė ekspertė.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
Straipsnis parengtas pagal tv3.lt tinklalaidę „Tėvai paprastai“.
