Tai gėlės „be kaprizų”, lengvai prižiūrimos, todėl bet kurią gėlyno dalį gali paversti į kvapą gniaužiančią spalvų oazę. Šiuo tekstu kviečiame bent trumpam pasinerti į alūnių pasaulį, sužinoti apie jų auginimą, rūšių įvairovę, o tada jau dairytis, kur įsigyti ar iš draugų parsinešti jų sodinukų. Alūnę verta rinktis ir prižiūrintiems artimųjų kapus.
Alūnė – viešnia iš Amerikos
Alūnė (Heuchera) yra kilusi iš Šiaurės Amerikos žemyno, kur nuo seno žavėjo vietinius gyventojus savo išraiškingomis spalvomis ir formomis. Europoje jos tapo populiarios tik XVII amžiuje, dėka botanikų, kurie atvežė alūnes iš „naujojo pasaulio“.
XVIII a. alūnėms (Heuchera) botaninis vardas suteiktas pagerbiant botaniką ir daktarą Johanną Heinrichą von Heucherį.
Štai keli įdomūs faktai apie alūnes.
- Jos yra tikri medžiotojų draugai: jų lapai naudojami kaip natūralus kamufliažas (maskuotė).
- Kai kurių alūnių veislės žydi tokiomis spalvomis, kurios vilioja retas drugių rūšis; taip prisidėdamos prie biologinės įvairovės išsaugojimo.
Alūnė puošia sodą lapais ir žiedais
Alūnės – tai daugiamečiai augalai, pasižymintys spalvotais lapais, kurie gali būti įvairių atspalvių: nuo ryškiai žalios iki burgundiškai raudonos, bronzos ar net sidabrinės. Lapai taip pat gali būti įvairių formų: nuo širdelės formos iki languotų ar raukšlėtų. Kai kurių alūnių veislių lapai yra netgi įvairiaspalviai, tai suteikia gėlynui dar daugiau patrauklumo.
Alūnės žydi gana įspūdingais žiedais, kurių spalvos gali svyruoti nuo baltos, rožinės iki raudonos. Žiedai yra nedideli, bet labai tankiai susitelkę ant aukštų ilgų stiebų aukščiau lapų.
Alūnės dažniausiai pražysta ankstyvą vasarą ir jų žydėjimas gali tęstis iki vasaros pabaigos, priklausomai nuo veislės ir aplinkos sąlygų. Ryškūs žiedynai vilioja bites ir įvairiaspalvius drugelius.
Alūnės skiriasi savo aukščiu ir pločiu – priklausomai nuo veislės, tačiau dažniausiai jos užauga iki maždaug 25-60 cm aukščio, o išplisti gali apie 30-60 cm pločio. Šie augalai formuoja tankius, žemus lapų kilimus, o žydėjimo metu jų stiebai su žiedais iškyla aukščiau į dangų.
Populiariausios alūnių rūšys Lietuvoje
Lietuvoje populiariausias alūnių rūšis galima suskirstyti į keletą pagrindinių grupių, kurios yra tinkamos mūsų klimato sąlygoms:
Paprastoji alūnė (Heuchera sanguinea) – viena iš labiausiai paplitusių alūnių rūšių, žinoma dėl savo ryškių rožinių, raudonų ar baltų varpelio formos žiedų. Ši rūšis gali žydėti nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, puošdama gėlyną visą sezoną.
Amerikinė alūnė (Heuchera americana) – atspari šalčiui ir labai tinkama šešėlingoms vietoms. Šios rūšies lapai yra labai dekoratyvūs, dažnai pasižymintys įvairiaspalviais raštais.
Purpurinė alūnė (Heuchera micrantha) – ši rūšis išsiskiria savo purpuriniais arba tamsiai raudonais lapais, kurie yra itin efektingi derinant su kitomis augalų rūšimis sode. Purpurinė alūnė žydi nedideliais baltos arba rožinės spalvos žiedais
Kalninė alūnė (Heuchera villosa) – ši rūšis labai tinkama auginti ant akmenuotų kalvų ar alpinariumuose. Jos lapai yra dideli ir šiurkštūs, o žiedynai – pakankamai ilgi ir dekoratyvūs.
Šios alūnių rūšys ne tik puošia sodus ir parkus, bet ir yra palyginti lengvai prižiūrimos, atsparios šalčiui bei gali augti įvairiuose dirvožemiuose.
Alūnių sodinimas
Alūnė – universalus augalas, kurį galima sodinti įvairiose sodo vietose. Jis puikiai tinka kaip dirvos danga, gėlyno kraštams apželdinti arba mišriuose želdiniuose.
Augalus plikomis šaknimis rekomenduojama sodinti anksti pavasarį arba rudenį, o augančius vazonuose ir turinčius susiformavusį šaknyną – visą šiltąjį sezoną.
Sodindami alūnes iškaskite 30 x 30 cm dydžio duobę ir pripildykite ją mišiniu iš neutralaus durpių substrato ir derlingo juodžemio. Sodinuką sodiname nė giliau, nei jis augo vazonėlyje. Pasodinę lengvai apspaudžiame ir gausiai palaistome.
Alūnė: priežiūra be rūpesčių
Alūnės nereikalauja daug priežiūros, nereikia jų ir daug tręšti: patariame tai daryti kartą ankstyvą pavasarį. Jei sodo dirvožemis skurdus arba jame trūksta maistingųjų medžiagų, įberkite subalansuotų specialiai gėlėms skirtų trąšų.
Organinės trąšos, tokios kaip kompostas, mėšlas ar sapropelis taip pat yra puikus pasirinkimas, nes ne tik suteikia maistingųjų medžiagų, bet ir gerina dirvožemio būklę. Trąšas tolygiai paskleiskite aplink šaknų zoną ir po to gausiai palaistykite augalą, kad maistingosios medžiagos geriau prasiskverbtų į dirvą.
Alūnių laistymo dažnis priklauso nuo kelių veiksnių, pavyzdžiui, klimato sąlygų, dirvožemio tipo, augalo dydžio. Įprastai rekomenduojame alūnes laistyti kartą per savaitę, o karštu oru – dažniau.
Perlaistymas gali sukelti šaknų puvinį, o drėgmės stokos gali pagelsti ir sudžiūti lapai. Jei nesate tikri, ar augalams reikia vandens, galite patikrinti dirvožemio drėgmės lygį įkišę pirštą į dirvą: jei žemė sausa, laikas laistyti.
Alūnes svarbu laistyti prie pat augalo šaknų, o ne iš viršaus – lapų drėkinimas gali sukelti grybelines ligas. Aplink augalo pagrindą taip pat galite naudoti mulčą, kuris padės sulaikyti drėgmę dirvoje ir neleis augti piktžolėms.
Žydėjimo metu reikia iškarpyti nužydėjusius alūnių žiedynus: taip sparčiau formuosis nauji žiedai. Pavasarį patariame iškarpyti senus sudžiūvusius lapus.
Po 3–4 metų augimo rekomenduojama dalinti alūnių kerą, nes neatnaujinamos alūnės pradeda skursti ir laikui bėgant gali žūti.
Sveikatos sargyba: kaip saugoti alūnes nuo ligų ir kenkėjų?
Alūnė yra gana lengvai prižiūrimas augalas, tačiau reikia reguliariai stebėti, ar nėra ligų ar kenkėjų požymių. Dažniausiai pasitaikančios alūnių ligos yra miltligė ir šaknų puvinys.
Miltligę atpažinsite iš baltų arba pilkšvų, panašių į miltus dėmių ant lapų. Gydoma pašalinant pažeistas dalis ir purškiant specialiais fungicidais.
Šaknų puvinys prasideda, kai augalai per gausiai laistomi arba auga per sunkioje, blogai drenuojamoje dirvoje. Pažeistus augalus reikia pašalinti, o likusius – perkelti į geriau drenuojamą dirvą.
Alūnes gali pulti ir kenkėjai: amarai ir voratinklinės erkės. Svarbiausia reguliariai apžiūrėti augalus: ar nėra lapų pažeidimų, spalvos pakeitimų. Pastebėję kenkėjus, pašalinkite pažeistus lapus bei stiebus.
Jei reikia, naudokite chemines apsaugos priemones. Įdomu pažymėti tai, kad vabzdžiai, kurie maitinasi amarais, gali padėti natūraliai kontroliuoti amarų populiaciją sode ar lauke (boružės, auksaakės).
Alūnių dauginimas: 3 būdai
Alūnės yra augalai, kurie ne tik lengvai prižiūrimi, bet ir paprastai dauginami. Dažniausiai alūnes dauginame dalindami kerus, tačiau taip pat galima dauginti stiebų auginiais ar sėklomis.
Pasirinkę dauginimui sveiką augalą, atidžiai ištraukite jį iš žemės, saugodami šaknis. Švelniai išskleiskite šaknis ir skaidykite jas į mažesnes dalis.
Kiekviena dalis turi turėti gerai išsivysčiusią šaknų sistemą ir daug lapų. Sodinuką naujoje vietoje sodinkite tokiame pat gylyje, kokiame augo motininis augalas. Alūnes dalinti kerais geriausia pavasario pradžioje arba rudenį, kai augalas nėra augimo fazėje.
Dauginimas stiebų auginiai yra kitas metodas. Išsirinkite sveiką stiebą ir nukirpkite apie 4-6 cm segmentą. Pašalinkite lapus nuo jo apačią. Auginį įbeskite į komposto ir smėlio mišinį pripildytą vazonėlį ir nepamirškite palaistyti. Per kelias savaites turėtų prasidėti šaknų augimas, o vėliau augalą galima perkelti į lauko sąlygas.
Dauginimas sėklomis prasideda pavasarį, sėjant sėklas į kompostu užpildytą daigyklę. Laikykite ją šiltoje ir šviesioje vietoje, nuolat laistykite. Kai sudygę augalai pasieks tinkamą dydį, persodinkite juos į atskirus vazonėlius. Po kelių savaičių augalai turėtų būti pakankamai stiprūs sodinimui į sodą.
Kodėl verta alūnę sodinti kapinėse?
Sodinti alūnę kapinėse verta dėl trijų svarbių priežasčių: estetikos, priežiūros paprastumo ir simbolizmo.
Dėl spalvingų ir įvairių formų lapų alūnės yra vaizdingos visais metų laikais ir suteikia kapavietei ramybės ir grožio pojūtį.
Alūnės yra ilgaamžės ir nėra lepios, todėl idealiai tinka kapavietėms, kurios negali būti dažnai lankomos ir prižiūrimos. Be to, jos gerai auga tiek saulėje, tiek pavėsyje; yra atsparios sausroms ir ligoms.
Nuolat žaliuojantys alūnių lapai gali simbolizuoti amžiną atmintį ir atgimimą, suteikdamos ramybės jausmą tiems, kurie kapavietę lanko ir prisimena savo mylimuosius.
Alūnes galima derinti su kitais mažos priežiūros reikalaujančiais augalais, pavyzdžiui, su amžinai žaliuojančiais krūmais ar žoliniais augalais, kurie taip pat tinka kapavietėms. Tai suteikia įvairumo ir padeda sukurti harmoningą kompoziciją.
Su kokiais augalais derinti alūnes?
Alūnės dėl savo įvairiaspalvių lapų ir žiedų puikiai dera su kitais augalais – tai leidžia sukurti nuostabias kompozicijas, kurios suteikia sodui gyvybės, spalvų ir tekstūros. Štai keletas augalų, su kuriais alūnės dera itin gerai.
Paparčiai savo žalsvais ir pūkuotais lapais kuria stiprų kontrastą su alūnių spalvingais lapais. Jų subtilūs lapai ir natūralių atspalvių žaismas sode sukuria ramybės ir atsipalaidavimo pojūtį.
Melsvės yra dar vieni puikūs alūnių palydovai, ypač dėl savo įvairių lapų formų ir spalvų. Jos puikiai dera su alūnėmis, jei norite sukurti žemės dangą, kuri būtų vizualiai įdomi ir lengvai prižiūrima.
Astilbės žydi spalvingais žiedais, kurie puikiai dera su alūnių žiedynais. Jų žiedai gali būti balti, rožiniai, raudoni ar purpuriniai, o tai suteikia dar daugiau spalvų ir gyvybės sodui.
Vėdrynai, ypač tie, kurie žydi melsvais ar violetiniais žiedais, puikiai papildo alūnių spalvų paletę. Jų vertikalūs žiedynai gėlyno kompozicijai suteikia aukščio; taip papildydami žemesnes alūnes.
Lietuviškų tradicinių darželių puošmena rūtos taip pat gali būti derinamos su alūnėmis: rūtų žaluma puikiai išryškina alūnių spalvas.
Renkantis augalus, su kuriais derinsite alūnes, svarbu įvertinti ne tik kompozicijos grožį, bet ir augimo sąlygas, tokias, kaip šviesos poreikis, dirvožemio tipas, drėgmės poreikis; tam, kad kartu augdami augalai klestėtų.
Autorius: derlingas.lt, Justina Andriuškevičiūtė
