Kūryba Kristinos gyvenime – ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Ji neapsiriboja vien mokytojavimu ar siuvimu – kūryba jai yra būdas mąstyti, jausti ir išreikšti save.
Įspūdinga drabužių kolekcija
Viskas prasidėjo nuo atsitiktinumo – mokyklos direktorius, pamatęs prie atiduodamų daiktų dėžės paliktus kaklaraiščius, parvežė juos į mokyklą.
„Jis parvežė juos į mokyklą ir sako: „Mūsų meniškos mokytojos ką nors sukurs“. Nes šie modeliai yra avangardas“, – pasakoja Kristina.
Mokytojos teigimu, ši kaklaraiščių kolekcija yra pirmoji ir ją įkvėpė ne tik medžiagos unikalumas, bet ir noras prisidėti prie tvarumo.
„Gimė toks avangardas, kad noriu ką nors iš jų padaryti. Tada rinko visas kolektyvas tuos kaklaraiščius“, – dalijasi moteris.
Kristina pasakoja, kad kuria spontaniškai – be eskizų, vedama dienos nuotaikos ir spalvinių derinių pojūčio. Taip nutiko ir su drabužių kolekcija.
„Matai spalvas ir supranti, kad šiandien bus sijonas. Dirbu be eskizų. Meniškos sielos modeliai gimsta taip“, – atskleidžia ji.
Pasak jos, kiekvienas modelis yra išmylėtas, darytas su meile ir turintis savo istoriją:
„Atspalviais stengiausi derinti pagal tos dienos nuotaiką. Gavosi tokie, kokie gavosi modeliai. Man jie mieli, yra išmylėti, daryti su meile, džiaugsmu, su istorija.“
Tvarumas ir iššūkiai siuvant
Kristinai svarbus tvarumas. Ji prisimena jaunystės laikų, dar studijų metais nešiotą švarkelį, kurio neišmetė, nes jis jai brangus. Ji nusprendė jį prikelti naujam gyvenimui ir atnaujinti.
„Jeigu galima pasiūti iš dviejų-trijų gaminių vieną, aš stengiuosi tai padaryti, kad neterščiau aplinkos“, – pabrėžia pašnekovė.
Iš seno močiutės pledo ji taip pat pasisiuvo kostiumėlį, o drabužių parodos atidarymui – suknelę, kuriai panaudojo tris kaklaraiščius:
„Galvoju: „Bus parodos atidarymas, kaip aš eisiu?“ Parodos atidaryme sudalyvavau būtent su ta suknele, kuriai buvo panaudoti tie trys kaklaraiščiai, iš išlygintos medžiagos.“
Pasak Kristinos, didžiausias iššūkis buvo suprasti, kaip reikėtų sujungti kaklaraiščius jų neišardžius.
„Ko aš tik nebandžiau… bet atradau, kad su tam tikra užuolaidos juostele man pavyko guldyti vieną prie kito kaklaraištį ir taip susiūti“, – pasakoja ji.
Kristina siekė, kad kaklaraiščiai nebūtų uždengti vienas kitu, o atskleistų savo unikalumą.
Naujos idėjos ir meilė audimui
Ateities planuose Kristina mato daugiau kūrybos iš audinių ir jų interpretacijų. Ji įkvėpta bendradarbiavimo su kolegomis, tarp jų – ir mokytojos, audžiančios staklėse.
„Pas mus mokykloje yra audimas, tai mokytoja staklėse audžia, tada aš vėl kuriu suknelę, pasisiuvu iš to. Tada rankinės irgi. Gimsta vienetinių, meniškų darbelių“, – priduria ji.
Kristina tiki, kad audimas – tai naujų kūrinių pradžia:
„Rankinę ir suknelę pasisiuvau su audimo motyvais. Su audimu reikia draugauti – svarbu suprasti, koks audinys su juo dera.“
Moteris savo darbais ne tik įkvepia kūrybai, bet ir primena apie tvarumo svarbą. Kiekvienas jos kūrinys – tai istorija, emocija ir pagarba medžiagai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
