Nors varnų priežiūra reikalauja daug laiko, išlaidų ir kantrybės, moteris sako: „Jos – kaip šuniukai. Prisirišusios prie žmogaus ir labai protingos.“
Karkuša ir Kieša
Paklausta, kaip nusprendė auginti šiuos paukščius namuose, Agnė atvira: iš pradžių tokio plano visiškai nebuvo.
„Važiavau į darbą po atostogų ir vidury gatvės pamačiau mažytį varniuką, tikriausiai iškritusį iš lizdo. Pamaniau, paauginsiu jį porą savaičių, kol pradės skraidyti, ir paleisiu. Bet tos „pora savaičių“ virto jau keturiais mėnesiais“, – juokiasi ji.
Antroji varna, Kieša, atsirado po to, kai moteris prisijungė prie „Facebook“ grupės, kurioje žmonės dalijasi informacija apie globojamus paukščius. Ten ji sutiko šeimą, ieškančią, kas galėtų priglausti jų sužeistą varniuką, kuriam prižiūrėti jie neturėjo sąlygų.
„Aš žinau, kad varnos yra labai socialūs paukščiai, linkę gyventi bendruomenėse, todėl pagalvojau, kad jiems bus linksmiau dviese. Ir taip pas mane apsigyveno antrasis“, – pasakoja pašnekovė.
Paklausta, ką reiškia abiejų paukščių vardai, kaunietė pasakoja: „Kieša jau turėjo vardą, kai jį priglaudžiau, todėl toks jis ir liko. Na, o Karkušai vardą daviau pati. Senais laikais buvo toks vaikiškas filmukas apie „Varnytę Karkušą“, tai toks vardas ir prilipo.“
Specialus voljeras ir daug priežiūros
Pirmosiomis savaitėmis varniukas augo kambaryje, tačiau vėliau Agnė su šeima greitai įrengė didelį voljerą terasoje, gryname ore.
„Varnoms mažas narvelis netinka – jos daug šokinėja, plasnoja, laksto. Joms reikia erdvės. Todėl statėme didelį, dviejų metrų aukščio voljerą“, – sako ji.
Nors planuota, kad rudenį paukščiai jau bus paleisti į laisvę, kol kas jie dar negali skristi – sparnų plunksnos neataugo iki galo.
„Labai tikiuosi, kad kitąmet jie abudu jau skraidys. Bet jei ir išmoks, nemanau, kad išskris toli – greičiausiai laikysis arti mūsų kiemo“, – svarsto Agnė.
Varnos yra prieraišios ir turi itin gerą atmintį, todėl dažnai, jei žmogus jomis rūpinasi ir pelno jų pasitikėjimą, šio žmogaus nepalieka. Agnė mano, kad taip nutiks ir su jos augintiniais: net ir išmokę skraidyti jie veikiausiai nenutols toli nuo kiemo, apsupto aukštomis eglėmis bei pušimis.
„Mūsų kiemas didelis, su daug aukštų medžių, kaip miškas. Todėl manau, kad varnoms ši vieta – pats tas“, – svarsto moteris.
Vis dėlto, ji pamini, kad yra ir kitas galimas scenarijus: įgudusios skraidyti jos mylimos varnos gali susirasti partnerius ar prisišlieti prie laukinių varnų bendruomenės ir palikti dabartinius savo namus amžiams.
Prieraišios kaip šuniukai
Agnė pastebi, kad abi varnos labai prisirišusios prie žmogaus ir nemėgsta būti vienos.
„Tas, kurį radau pirmą, mane laiko mama. Vos grįžtu iš darbo – atskrenda ir atsitupia ant peties, nenori nulipti.
Kita labiau pripratusi tupėti ant kelių ar būti kiek atokiau, bet irgi mėgsta mano kompaniją. Jos manęs laukia, šokinėja, plasnoja, vizgina uodegas kaip kokie šuniukai“, – šypsosi kaunietė.
Pasak jos, varnos yra nepaprastai emocionalūs ir smalsūs paukščiai: „Jos negali tiesiog tupėti voljere – joms visada reikia veiklos. Todėl mes su jomis žaidžiam slėpynių, gaudynių, duodu net įvairių užduočių su dėžutėmis, kurias reikia atidaryti. Jos labai protingos ir išradingos.“
Kartais geba net kalbėti
Nors daugelis mano, kad vieninteliai kalbėti išmokti gebantys paukščiai yra papūgos, tai – netiesa. Varnos taip pat turi šį gebėjimą, nes pasižymi dideliu protu. Žinoma, ne kiekviena tą moka.
Tačiau Agnė sako, kad vienas iš jos auginamų varniukų – Kieša – jau išmoko mėgdžioti įvairius garsus:
„Kai loja mano šunys – jis irgi pradeda loti. Kai svečiai juokiasi svetainėje – girdim, kad ir jis juokiasi žmogaus balsu. Labai įdomu. O kita varna, Karkuša, labiau burkuoja, kudakuoja, bet kitų garsų neatkartoja.“
Pasak Agnės, labai sunku be genetinių tyrimų nustatyti varnų lytį, todėl ji negali būti užtikrinta, ar Kieša ir Karkuša – patelės ar patinėliai.
Tačiau ji turi nuojautą, kad „kalbusis“, žemesniu balsu pasižymintis paukštis, ko gero, yra patinas, o tylesnioji – patelė.
Varnų maitinimo iššūkiai
Varnų mityba, pasak moters, visai atskira istorija. „Žmonės galvoja, kad jos ėda bet ką, nes yra visaėdės ir dažnai knaisiojasi konteineriuose, bet, iš tikrųjų, jų skrandžiai labai jautrūs. Negalima duoti nei druskos, nei prieskonių, nei riebaus maisto.
Varnų racioną turi sudaryti apie 70 proc. baltymų – virtos vištienos, jautienos, o ypač jos mėgsta kiaušinių trynius. Taip pat dalį jų dietos turi sudaryti vabzdžiai, kaip ir gamtoje, todėl aš nuperku jų tiek gyvų, tiek džiovintų. Likusią varnų raciono dalį sudaro riešutai, vaisiai“, – toliau vardija moteris.
Tai – ne tik brangu, bet ir reikalauja gana daug darbo: „Kartais žmonės pamato, kaip virtuvėje verdu puodus maisto savo varniukams, ir pajuokauja, kad pas juos net šunys ar katinai taip gerai nevalgo.“
Santykiai su kitais gyvūnais
Kaip jau ir minėta, Agnės namuose be varniukų gyvena ir daugiau augintinių: du šunys bei katinas.
„Kai Karkuša buvo mažytė, ji visai neblogai draugavo su kitais mano gyvūnėliais. Bet vėliau, „paauglystėje“, ji pradėjo juos pulti. Mano katinas jų abiejų nuo to laiko vengia“, – pasakoja moteris.
Vis dėlto, pasak jos, Karkuša puikiai sutaria ir, galima sakyti, net draugauja su vienu jos augintiniu –Bišono veislės šuniuku.
„Na, o mano Jorkšyro terjeras vieną kartą ją puolė, taigi, kadangi varnos turi labai gerą atmintį, dabar Karkuša pati visada puldinėja jorkšyriukę“, – tęsia varnų šeimininkė.
Nežinomybė dėl ateities
Nors Agnė tikisi, kad kitąmet Karkuša ir Kieša pradės skraidyti, šiuo metu viskas dar nėra užtikrinta.
„Jei visos jų plunksnos ataugs – jos turėtų galėti pakilti į dangų. Bet jeigu ne, toliau laikysiu jas pas save. Labai sunku prognozuoti. Gamta visada turi savo planą“, – sako pašnekovė.
Vis dėlto moteris neabejoja, kad šie paukščiai jau paliko gilų pėdsaką jos gyvenime:
„Kartais žmonės manęs klausia, kodėl neparduodu ar neišdalinu savo varnų, jei jos reikalauja tiek rūpesčių. Bet jos man – ne daiktai. Tai gyvos būtybės, už kurias aš jaučiuosi atsakinga ir esu labai prisirišusi.“
Pasak jos, „Facebook“ varnų augintojų grupėje teko skaityti ir apie išties liūdnus atvejus: ką tik skraidyti pramokę varniukai, pirmą kartą išskridę iš žmogaus namų, būna sudraskomi plėšrių gyvūnų arba kitų paukščių.
Žinoma, taip nutinka toli gražu ne visiems, tačiau ši rizika kelia nerimą ir Agnei. Jos manymu, vienas pozityviausių scenarijų – kad varniukai palikę namus susiras antrąsias puses arba naują paukščių bendruomenę, su kuria galės apsigyventi. Žinoma, jei jie nuspręs apskritai palikti pamiltus Agnės namus.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
