Skrydžio iš Lisabonos į Vilnių išvakarėse, mūsų grupėje pasklido kalbos, kad skrisime ne boeingu, o kažkokiu Fucker'iu. Maniau, kolektyvas juokus krečia, negirdėjau dar tokių lėktuvų. Deja, pranašystės pasitvirtino. Visa grupe sulipome į „kukurūzniką“ (lietuviškas vertimas: virš kukurūzų laukų skraidantis lėktuvėlis) panašų darinį. Garsiai tarškėdamas, dundėdamas ir trūkčiodamas, Fucker'is sunkiai „ėmė greitį“. Lisabonos oro uosto pakilimo taku. Laikėmės įsitvėrę sėdynių ranktūrių, net krumpliai pamėlo. Lėktuvėlis, sunkiai trūkčiodamas, pagaliau atsiplėšė nuo žemės. Po kelių minučių pasigirdo smarkus smūgis į lėktuvo dugną, vos nesukėlęs keleto miokardo infarktų. Paaiškėjo, jog tai susiskleidė lektuvo šasi! Net atsisukau pažiūrėti, ar dar tas šasi salone nesimėto.
Vėjo blaškomas, debesų purtomas, sunkiai yrėsi Fucker'iukas Vilniaus link. Ką jau čia snausi, kaip normaliame lėktuve, tiesiog įsitempęs skaičiavau debesis ir vėjo gūsius, blaškančius lėktuvą. Netikėtai, nelauktai mūsų „kukurūznikas“ pasviro 90 laipsnių kampu! Garbės žodis, visas gyvenimas prieš akis prabėgo... Vieni keleiviai ėmė klykti, kiti „ožius lupti“, o aš pagalvojau, kaip gerai, kad ne autobusu važiuojame, jau seniai griovyje vartytumėmės. Kiek pasvyravęs ore, Fucker'is sugrįžo į skridimui tinkamą padėtį. Įgulos kapitonas mandagiai pranešė, kad patekome į „oro duobę“ ir skrydis tęsiamas sėkmingai. Kažką dar apie aukštį ir temperatūrą sau ramiai papasakojo. Padėtis stabilizavosi. Kažkas iš bendražygių, žinovo tonu, pareiškė, kad Fucker'iai statistiškai patiria mažiausiai katastrofų. Kurgi ne! Gal tokių tik kokie penki pasaulyje teskraido...
Besižvalgydami pro langelius, dešinėje pusėje pamatome juodus taškelius, limpančius prie lėktuvo korpuso ir sparnų. Kas čia dabar? Kviečiame stiuardesę. Po kelių minučių prabyla įgulos vadas ir ramiu balsu paaiškina, jog tai – lėktuvo tepalo pertekliaus lašeliai, išmetami į orą... Dieve brangus! Kurgi tas Vilnius??? Atrodė, tas skrydis niekada nesibaigs.
Štai, jau leidžiamės. Nepatikėsit, bet ėmiau melstis, tvirtai besispausdamas prie sėdynės (diržų atsisegęs nebuvau ir net į tualetą nedrįsau nueti). Grėsmingai garsus bildesys pranešė, kad išsiskleidė (išsiskleidė!!!) šasi. Lėtai pasukau galvą atgal ir ėmiau stebėti, kada gi Fucker'is palies žemę. Jau arti, arti, dar truputėlį... Bet ne! Tas „kukurūznikas“, dar nepalietęs žemės, trūktelėjo vėl aukštyn. Ir tik po kelių minučių (nežinau, gal sekundžių) dusliai bilstelėjo į Vilniaus oro uosto nusileidimo taką. Dar pašokinėjo, lyg teniso kamuoliukas, ir , garsiai kriokdamas, vargais negalais sustojo. Žemė! Vilnius! Lietuva! Mes gyvi, net sveiki! Ir ant žemės.
Gal tie Fucker'iai ir nekrenta taip dažnai kaip boeingai, bet jau vien skrydis tuo „kukurūzniku“ gali „infarktą įvaryti“.
Pastaba: tekste minimas „Fuckeris“ yra „Fokker“ tipo lėktuvas pavadintas jo kūrėjo, olandų inžinieriaus Antonio Fokkerio garbei („Balsas.lt).
Istoriją atsiuntė Arvydas S.
