Nors atrodo, kad kambarinės gėlės visada lieka toje pačioje vietoje ir jų pasaulis nesikeičia, iš tiesų ruduo ir žiema keičia viską – šviesą, orą, temperatūrą, drėgmę.
Ritmas sulėtėja
Kai prasideda šildymo sezonas, kambario oras pasidaro sausas, temperatūra – netolygiai pasiskirsčiusi, o saulės spindulių gerokai sumažėja. Daugumai augalų tai reiškia ne tiek poilsį, kiek būtinybę prisitaikyti.
Ir čia augintojui tenka svarbiausias vaidmuo – padėti jiems išgyventi tamsųjį laikotarpį, kad pavasarį jie vėl pabustų stiprūs ir sveiki.
Rudenį augalų ritmas sulėtėja. Vasarą jos džiaugėsi šviesa, drėgme ir šiltu oru, todėl sparčiai augo, leido naujus lapus, kai kurios žydėjo. Tačiau vos tik dienos ima trumpėti, augalai tarsi sustoja – jų medžiagų apykaita sulėtėja, šaknys ima dirbti lėčiau, o lapai išgarina mažiau vandens.
Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti – pakeisti laistymo įpročius. Tai viena dažniausių klaidų: daugelis žmonių žiemą laisto gėles taip pat, kaip vasarą, tarsi bijotų, kad jos ištroškusios. Iš tiesų dabar jos trokšta oro, o ne vandens. Perlaistytos šaknys nebegali kvėpuoti, žemėje kaupiasi drėgmė, o nuo pertekliaus greitai atsiranda puvinys.
Geriausia vadovautis paprastu principu – laistyti tik tada, kai viršutinis žemės sluoksnis visiškai išdžiūsta. Jei kyla abejonių, verčiau palaukti dar kelias dienas.
Trūksta šviesos
Vandens temperatūra taip pat svarbi. Šaltas vanduo tiesiai iš čiaupo sukelia šaknims šoką, o karštas vanduo pažeidžia jų struktūrą. Todėl tinkamiausias – kambario temperatūros, nusistovėjęs vanduo. Kai kas net vandenį filtruoja arba laiko ąsotyje, kad pasišalintų chloras ir kalkės.
Tai paprasta smulkmena, bet jautresniems augalams, pavyzdžiui, orchidėjoms, spatifiliams ar begonijoms, ji gali būti gyvybiškai reikšminga.
Šaknys nemėgsta šalčio, todėl po vazonu galima padėti medinę lentelę arba kilimėlį.
Lietuvoje rudenį dienos trumpėja labai greitai. Kambarinės gėlės, ypač kilusios iš tropinių vietovių, tą jaučia labai stipriai. Šviesa joms – energija, maistas, augimo sąlyga. Kai jos trūksta, augalai išsitempia, lapai pabąla, stiebai tampa ploni ir trapūs. Todėl rudenį verta perkelti gėles arčiau lango. Pietinės ar pietrytinės krypties langai tampa tikra gyvybės vieta. Tačiau čia atsiranda kitas pavojus – radiatoriai. Šiluma, kylanti nuo jų, gali perdžiovinti orą ir šildyti vazoną iš apačios. Todėl tarp gėlės ir palangės verta padėti medinį padėklą ar kamštinį kilimėlį, kad šaknys neperkaistų.
Kai kurios gėlės žiemą kenčia tiek nuo šviesos trūkumo, kad net sustabdo augimą. Tokiu atveju galima padėti dirbtiniu apšvietimu – specialiomis fitolempomis. Jos skleidžia augalams tinkamą spektro šviesą ir padeda išlaikyti formą bei spalvą. Tai ypač naudinga fikusams, zamiokulkams, kalatejoms ir kitoms šviesamėgėms rūšims. Net paprastas veidrodis ar baltas paviršius, padėtas šalia gėlės, gali padidinti šviesos kiekį, nes atspindi saulės spindulius.
Oro drėgmė – svarbu
Dar vienas nematomas, bet labai svarbus faktorius – oro drėgmė. Šildymo sezonas orą džiovina labiau nei vasaros karščiai. Kartais kambaryje drėgmė nukrenta iki 20 proc., nors daugeliui augalų reikia bent 50 proc. Štai kodėl žiemą jų lapai ima džiūti, galiukai paruduoja, o kai kurių rūšių žiedai nuvysta net neišsiskleidę.
Šį trūkumą galima kompensuoti keliais būdais. Pirmiausia – dažniau purkšti augalus švariu vandeniu. Svarbu naudoti smulkią dulksną, kad lašeliai nenusėstų stambiai. Tačiau reikia žinoti, kad ne visoms rūšims tai tinka. Pūkuotus lapus turintys augalai nemėgsta purškimo – vandens lašeliai gali sukelti dėmes ir puvinį. Jiems geriau didinti drėgmę aplinkoje, o ne tiesiogiai ant lapų.
Dar paprastesnis būdas – šalia radiatoriaus pastatyti indą su vandeniu. Garuodamas jis bent šiek tiek padidina oro drėgnumą. Kai kas ant radiatoriaus kabina drėgnus rankšluosčius – tai ne tik pigus, bet ir veiksmingas būdas. Žinoma, šiuolaikinis sprendimas – oro drėkintuvas. Jis palaiko stabilų mikroklimatą, naudingą ne tik augalams, bet ir žmonėms.
Kai augalų daugiau, verta juos pastatyti arčiau vienas kito – kartu jie sukuria savo mikroklimatą, oras tarp jų būna drėgnesnis. Taip ypač gerai jaučiasi paparčiai, fikusai, kalatėjos, dracėnos ir spatifiliai.
Per daug šilumos kenkia
Dauguma augalų geriausiai jaučiasi esant 18–20 laipsnių šilumos. Tai, kas žmogui atrodo maloniai šilta (20–25 laipsniai), augalams dažnai būna per daug. Jie ima „virti“ nuo radiatorių karščio.
Tuo pat metu pavojingas ir kitas kraštutinumas – šaltas skersvėjis. Kai žiemą atidarome langą vėdinimui, pro jį į kambarį įsiveržia šaltas oras. Jei tuo metu ant palangės stovi gėlės, jų lapai gali nudegti. Ypač jautrios tam orchidėjos, difenbachijos, monsteros ir kitos tropinės rūšys. Todėl pravartu per vėdinimą vazonus trumpam patraukti nuo lango.
Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad šaltos palangės, ypač akmeninės ar marmurinės, greitai atvėsta. Šaknys nemėgsta šalčio, todėl po vazonu galima padėti medinę lentelę arba kilimėlį. Tokia smulkmena gali išgelbėti gėlę nuo netikėto nušalimo.
Žiemą nereikia pamiršti ir oro judėjimo. Šiltas, sausas oras, kylantis nuo radiatoriaus, sukuria aplink augalą sustingusį mikroklimatą. Jei oras nejudrus, greitai pradeda rastis kenkėjų. Dažniausiai pasirodo voratinklinės erkutės – smulkūs, plika akimi vos matomi gyviai, mėgstantys šilumą ir sausą aplinką.
Erkučių buvimą išduoda smulkūs taškeliai ant lapų, tarsi lapas būtų apibarstytas dulkėmis, o netrukus atsiranda ploni, beveik nematomi siūleliai – voratinkliai. Kad to išvengtume, svarbu palaikyti drėgmę ir kartkartėmis apipurkšti lapus. Jeigu erkutės vis dėlto atsiranda, padeda paprastas dušas – šiltu vandeniu nuplauti augalą, o po to leisti jam visiškai nudžiūti.
Tręšti nereikia
Rudens ir žiemos laikotarpiu augalų šaknys dirba lėtai, maisto medžiagų poreikis sumažėja, todėl papildomas tręšimas gali net pakenkti – medžiagos kaupiasi dirvoje, o šaknys nudega. Paprastai nuo spalio iki kovo mėnesio trąšas galima pamiršti. Išimtis – tik žiemą žydintys augalai, tokie kaip kalėdiniai kaktusai, ciklamenai ar kai kurios orchidėjos. Jiems galima retkarčiais duoti silpnos trąšų koncentracijos tirpalą, maždaug kartą per mėnesį, kad žydėjimas būtų gausesnis.
Be šviesos, vandens ir šilumos, dar svarbi tinkama vieta. Ne visos gėlės mėgsta tą patį apšvietimą. Vienoms reikia daug šviesos, kitoms labiau patinka pavėsis. Pavyzdžiui, fikusai, monsteros ir dracėnos mėgsta šviesą, bet netoleruoja tiesioginių saulės spindulių, todėl geriausiai jiems sekasi prie rytinių ar vakarinių langų. Kaktusams ir sukulentams šviesos reikia daug, tad pietinė palangė – jų karalystė.
Tuo tarpu kalatėjos, marantos ar paparčiai teikia pirmenybę išsklaidytai šviesai ir drėgnam orui, todėl šildomose patalpose joms sunkiau. Kartais tokius augalus verta perkelti į vėsesnį kampelį, net į vonios kambarį, jei ten yra langas. Orchidėjos – atskira istorija: jos mėgsta šviesą, bet netoleruoja karščio. Geriausia vieta joms – šviesi, bet ne karšta palangė, toliau nuo radiatorių.
Nemėgsta kilnojimo
Tinkamai parinkta vieta dažnai lemia viską. Gėlės nemėgsta būti nuolat kilnojamos. Kai pripranta prie konkrečios šviesos ir oro srauto, pakeitus vietą gali imti kristi lapai. Todėl jei reikia perkelti, darykite tai pamažu, leiskite joms prisitaikyti.
Kitas iš pirmo žvilgsnio smulkmeniškas, bet svarbus aspektas – dulkės. Žiemą, kai langai dažniausiai uždaryti, kambariuose jų kaupiasi daugiau nei įprastai. Dulkių sluoksnis ant lapų trukdo fotosintezei, nes šviesa nebegali prasiskverbti pro paviršių. Be to, lapai tarsi užsikemša ir negali kvėpuoti.
Todėl bent kartą per mėnesį verta juos nuvalyti drėgna šluoste ar minkšta kempinėle. Kai kurie augintojai gėles net nuprausia šiltu dušu – tai atgaivina lapus ir pašalina kenkėjus. Tik svarbu, kad po to augalai visiškai nudžiūtų ir nebūtų statomi ant šaltos palangės.
Kai kurios rūšys, beje, žiemą jaučiasi net geriau nei vasarą. Yra augalų, kuriems šviesos trūkumas ir sausesnis oras – beveik poilsio rojus. Zamiokulkas, sansevjera, aspidistra ar auksinis potosas gali išgyventi net menko apšvietimo ir nereguliaraus laistymo sąlygomis. Tokie augalai tarsi gimę mūsų žiemoms – jie nereiklūs, bet visada žali. Jei neturite daug laiko ar vietos, šie „kambariniai kariai“ puikiai tiks.
Ruduo ir žiema – tai metas, kai augalai mums primena, kad gamta turi savo ritmą. Kai už lango pūga, o radiatoriai džiovina orą, žali lapai ant palangės tampa tikra vilties kibirkštimi. Jie tyliai gyvena savo gyvenimą, lėtai, be skubos, laukdami pavasario. Mūsų užduotis – juos suprasti. Kai išmokstame pastebėti smulkmenas – sausą lapų kraštelį, pageltusį lapelį, per šaltą palangę ar pernelyg karštą kampą – tampame ne tik geresniais augintojais, bet ir jautresniais žmonėmis.
Kai žiema baigsis ir pirmieji saulės spinduliai vėl pažadins gamtą, jūsų gėlės bus tam pasiruošusios – stiprios, atsigavusios ir dėkingos už tai, kad buvote šalia, kai joms to labiausiai reikėjo.
Autorė: Eglė Kaminskienė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
