Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jau kelis mėnesius Ukrainoje vykstant karui ir išliekant įtampai visame regione vis dažniau prabylama apie Lietuvos sveikatos sistemos pasirengimą ekstremalioms situacijoms. Pandemija jau parodė, kad iššūkių čia – ne vienas. Medikai gi pabrėžia, kad pagalbos teikimas karo ar kitos ekstremalios situacijos sąlygomis gerokai skiriasi nuo įprasto gydytojų darbo ir reikalauja visai kitų įgūdžių. 

Jau kelis mėnesius Ukrainoje vykstant karui ir išliekant įtampai visame regione vis dažniau prabylama apie Lietuvos sveikatos sistemos pasirengimą ekstremalioms situacijoms. Pandemija jau parodė, kad iššūkių čia – ne vienas. Medikai gi pabrėžia, kad pagalbos teikimas karo ar kitos ekstremalios situacijos sąlygomis gerokai skiriasi nuo įprasto gydytojų darbo ir reikalauja visai kitų įgūdžių. 

REKLAMA

Sveikatos apsaugos sistemos pasiruošimą galimoms naujoms ekstremalioms situacijoms prezidentūroje surengtame Sveikatos forume šią savaitę aptarę ekspertai konstatavo, kad pirmiausia būtinas glaudesnis civilių medikų bendradarbiavimas su kariškiais ir tinkamas apmokymas.

Užduotis – išmokti dirbti taktinėmis aplinkybėmis

Kalbėdamas apie tai, ko civilinė medicina nežino apie karo situacijas ir kam reikėtų pasiruošti, Lietuvos kariuomenės medicinos tarnybos mokymo skyriaus viršininkas majoras Arūnas Žiginskas pabrėžė visiškai skirtingas darbo sąlygas.

REKLAMA

„Karas yra ekstremali situacija, neįprastos darbo sąlygos medikui. Išmokę medicinos universitete mes turime licenciją, tačiau atėję į kariuomenę medikai, kurie tampa karo medikais, mokosi ne medicinos, tačiau taikyti savo medicinos žinias tam tikromis specifinėmis sąlygomis, tai yra taktinėje aplinkoje, kad galėtų padėti, o ne patys taptų rūpesčiu kitiems“, – aiškino jis. 

Kaip pavyzdį jis nurodė 3 taktines aplinkybes – pagalbos teikimą apšaudymo metu, ganėtinai saugioje aplinkoje ir pagalbą evakavimo metu. 

REKLAMA
REKLAMA

„Turėtų būti mokoma, kaip elgtis, kai, pavyzdžiui, greitosios pagalbos automobiliui reikia nuvažiuoti pas ligonį, o priešas yra užpuolęs miestą, ne visur galima važiuoti. Tai reiškia, turi būti komunikacija, vadovavimas, saugumo užtikrinimas, kad tam tikrais keliais galbūt palydos reikia. Tai reiškia, kad jie turėtų atitinkamą ekipuotę turėti, jei yra apšaudymo galimybė. Matome, kaip Ukrainoje važinėja greitosios pagalbos medikai su šalmais, liemenėmis. 

Reikėtų paėmus kiekvieną scenarijų įsivertinti, kaip viskas funkcionuoja, kiekviename lygmenyje – ar tai būtų greitoji pagalba, ar ligoninė, ar institucijų valdymo grandis. Ir nustačius kompetencijas kiekviename lygmenyje turėtų būti apmokomi specialistai“, – kalbėjo A. Žiginskas.

Gydytojai nematę specifinių karo sužeidimų

Jis pabrėžė, kad čia labai svarbi būtų ukrainiečių patirtis, tad naudinga su jais palaikyti ryšį, susisiekti, kad jie galėtų išmokyti specifinių sužalojimų gydymo.

REKLAMA
REKLAMA

„Kur buvo ukrainiečių išmokta pamoka, kad civilinėse ligoninėse esantys chirurgai, traumatologai neturėjo patirties gydyti specifinių karinių sužeidimų, kur būna minos, gilūs pažeidimai, skeveldriniai sužalojimai“, – pastebėjo karo medikas. 

Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) vyriausiasis gydytojas Darius Steponkus antrino, kad didžiausia nežinomybė užklupus tokiais ekstremaliai situacijai būtų dėl sužalojimų masto ir pobūdžio. 

„Turime tam pasiruošti visų pirmą įgudę, kaip reikėtų elgtis, nes karo sužeidimai yra visiškai kitokie ir traumatologai to nėra visai matę. Kitas dalykas, su kuo dirbti – nes tikrai labai svarbu tinkamai teikti pagalbą nesiekiant vienu metu atkurti visus parametrus, reikia kreipti dėmesį į gyvybės išsaugojimą, sužalotų organų kraujotakos išsaugojimą ir tik vėliau galima, pavyzdžiui, atstatinėti kaulų deformacijas ir kitus dalykus. Tai apie tai reikėtų kalbėti ir tam ruoštis“, – kalbėjo jis pritardamas, kad kuo greičiau reikėtų mokymų bendradarbiaujant su karo medikais. 

REKLAMA
REKLAMA

D. Steponkus pasakojo, kad taip jau susiklostė, jog ligoninėje tiek jis, tiek jo pavaduotojai yra traumatologai, todėl nemažai tenka kalbėtis, kaip reikėtų elgtis, jei užkluptu panaši karo situacija. 

„Ir turbūt pandemijos išmoktos pamokos praverstų, manau, daugelis dalykų, įskaitant savanorystę, būtų labai svarbūs šioje srityje“, – sakė KUL direktorius.  

Kviečiame žiūrėti visą Sveikatos forumo vaizdo įrašą:

Ukrainos ligoninėje – minų sužaloti pacientai 

Savo patirtimi čia pat pasidalinęs Ukrainos Dniepropetrovsko srities I. Mečnikovo klinikinės ligoninės vyriausias gydytojas Serhijus Ryženka patvirtino, kad įstaigoje teko greitai mobilizuotis išskirtinių sužalojimų gydymui. Jis pasakojo, karas jiems prasidėjo dar 2014 metais, buvo labai daug sužeistųjų, kurie pateko į šią ligoninę.

„Tai mums tapo nauja problema, reikėjo maksimaliai greitai adaptuotis naujomis sąlygomis ir mums pavyko tai padaryti per labai trumpą laiką. Iki dabar priėmėme daugiau nei 3 tūkst. labai sunkių ligonių, kurie reikalauja ekstrinių operacijų ir būtent jie buvo išgelbėti mūsų ligoninės skyriuose. 

REKLAMA
REKLAMA

Per tą laiką buvo perpilta 5 tūkst. litrų kraujo, atlikta 6 tūkst. Ir daugiau operacijų ir labai daug karių buvo labai sunkios būklės. Tai buvo ir kariai, ir netgi civiliai. Dažniausiai tai yra nutrauktos galūnės, sužeidimai dėl minų, snaiperių sužeidimai, sužaloti kūnai. Aišku, buvo sužaloti ir šių karių gyvenimai, likimai, buvo ir daug mirusių“, – situaciją nušvietė jis. 

Greitai pajuto pajėgų trūkumą

S. Ryženka pasakojo, kad vasario 24 d. teritorijoje prasidėjus pilno masto karui į ligoninę pateko labai daug sužeistųjų – panašiai apie 70 žmonių per dieną.

„Turime ir chirurgų, ir traumatologų, ir anesteziologų brigadas, padarėme taip, kad gydytojai budėtų nuolat, būtų galima nuolat priimti sužeistuosius. Jų kiekis išaugo dešimteriopai, per šiuos keturis mėnesius sužeistųjų skaičius viršijo tą, kuris buvo nuo 2014 m.“ – kalbėjo jis. 

Ligoninės vadovas pasakojo, kad pagalbą sužeistiesiems teikė sustiprintos brigados, iš karto pasijautė, kad trūksta gydytojų, ypač tų, kurie operuoja – pradedant nuo traumatologų, chirurgų, baigiant anesteziologais. 

REKLAMA
REKLAMA

„Labai svarbu, kad būtų didelės reanimacijos salės, nes vienu metu patenka labai daug sužeistųjų ir jei bus mažos salės, palatos, brigados negalės dirbti. Mūsų reanimacijos skyrius buvome priversti padidinti tris kartais, tai labai didelis skaičius. 

Turime priimti labai sunkius ligonius, reikia turėti ir aparatūrą, be šito mūsų kariai tiesiog mirdavo. O tie, kas patenka į mūsų ligoninę, 80 proc. žmonių negali gyventi be plaučių ventiliavimo aparatų, be vaistų, reikia kas sekundę apskaičiuoti, kiek vaistų jiems reikia ir tai jiems suteikia šansą išgyventi“, – pasakojo jis. 

S. Ryženka teigė, kad jų galimybės galėjo išsekti ir per dvi savaites, bet į pagalbą atėjo visa sritis, ir savanoriai, paprasti žmonės, ir verslas.

„Gavome ir aparatūrą, medikamentus, tvarsliavą, kad galėtume užtikrinti pagalbą. Kiekvieną dieną priimdavome apie 50–70 sužeistųjų, to paprastame gyvenime nepamatysime – tai ir nutrauktos galūnės, labai stiprūs nudegimai, pilvo ertmės suplėšymai, tai yra karo vaizdai. Ir norime padėkoti visiems, kas paremia mus šią sunkią valandą“, – sakė jis pažymėdamas, kad žodžiais perteikti tokią patirtį labai sudėtinga, tad kvietė atvažiuoti pasisemti patirties.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų