Savo kelionę pradėjusi Sietle, Jungtinėse Amerikos Valstijose, keliautoja dviračiu numynė virš 20 tūkstančių kilometrų, aplankė 45 šalis ir naujajį tūkstantmetį pasitiko Japonijos mieste Hirošimoje.
Praėjus 25 metams nuo žygio pabaigos G. Čiplytė pasakoja apie tai, kaip ši kelionė pakeitė jos gyvenimą.
– Nuo žygio pabaigos praėjo 25 metai, kaip Jūs jį prisimenate?
– Mano nuomonė niekada apie tai nesikeitė. Aš nesakyčiau, kad prisimenu neigiamai, bet buvo be galo sunku. Manau, kad, iš tikrųjų, nebuvau tam pasiruošusi. Dirbau Vyriausybėje vertėja 4 metus. Vėliau mečiau tą darbą, atsisakiau jo ir džiaugiuosi tuo. Bet ką aš noriu pasakyti, kad nuo darbo, kurį dirbau prie stalo biure, aš turėjau pereiti prie labai intensyvaus fizinio darbo.
Tai yra pedalų mynimas kiekvieną dieną nepaisant to, kas vyksta su tavimi ar su aplinka. Mynimas kiekvieną dieną buvo kraupus darbas. Pavargsta galva, pavargsta rankos, pavargsta kojos, esi „gyvas lavonas“ dėl to, kad tavo kūnas yra tiek išsekęs. Be to, aš buvau vienintelė tarp vyrų. Nei jie manęs laukė, nei rūpinosi manimi.
Baisiausia buvo tada, kai teko laidoti savo draugą. Buvome jau apvažiavę pusę Azijos. Į traukinį mes ne visi tilpome, todėl išlipę dairėmės nakvynės, kai staiga sužinojome, kad žuvo vienas mūsų komandos narys. Buvome priversti skubiai organizuotis maršrutą atgal per visą Indiją.
Aš galvojau, kad pražilsiu. Kol mes ten nusigavome, jau buvome baisiai pavargę. Pasirodo, kad mūsų draugas iškrito iš traukinio ir labai stipriai susitrenkė. Jį paėmė greitoji ir išvežė į artimiausią miestą, tačiau pakeliui tas draugas išėjo anapilin. Dvejus metus nepajėgiau nustoti verkti dėl visko, ką teko pamatyti.
Bet buvo ir malonių momentų. Be abejo, nauja šalis – nauji įspūdžiai, geri įspūdžiai. Ypač, jeigu įdomūs žmonės, kurie priima tave nakvoti į savo namus ar šiaip į svečius. Nesvarbu, ar apsistoji stadione, ar degalinėje, netgi tie patys gaisrininkai ir policininkai buvo itin svetingi.
Didžiausias džiaugsmas būdavo pavalgyti, nes ištisai būdavome alkani. Kai atvykome į Japoniją pasklido gandas, kad atvyko „monstrai, kurie ryja viską, kas juda ir kas nejuda“. Negi mes tai baisiai atrodėme? Bet čia buvo ne pirmas kartas, kai apie save taip išgirdome žygio metu. Lietuvių ambasadoje Prancūzijoje mus išvadino zombiais.
– Kas Jus skatino nesustoti ir motyvavo eiti iki finišo tiesiosios?
– Keletas paprastų buitiškų dalykų. Jau tiek esi nuvažiavęs, tai kokia yra prasmė dabar mesti žygį ir jo nepabaigti? Ką tu iš to laimėsi? Ką iš to laimės visa grupė? Ar to būtų norėjęs mūsų miręs draugas? Jokiais būdais.
Jo tikslas buvo nuvykti iki Japonijos, nors jisai jautė, kad jo gyvybei tai yra pavojinga. Juo labiau viską mesti ir staiga pulti kažkur ieškoti bilietų ir galimybių grįžti, ko gero, buvo sudėtingiau, negu tiesiog pratęsti žygį.
– Ši kelionė yra įvardijama kaip taikos žygis, kokia jo vizija ir misija?
– Vizija kilo iš istorinių paskatų, iš istorinių kontekstų. 1945 metais Jungtinės Amerikos Valstijos numetė bombas ant Hirošimos ir Nagasakio, norėdamos pademonstruoti savo jėgą, nors tai nebuvo būtina. Todėl pradėjom žygį Amerikoje, kur tą bombą pagamino, ir baigėme toje šalyje, ant kurios toji bomba buvo numesta.
Buvo labai simboliška, kai Hirošimoje aplankėme taikos parką. Ten mes susitikome su vienu senyvu japonu. Jis rodė savo nupieštus paveikslus ir aiškino, kaip išgyveno tą katastrofą dėl visiško atsitiktinumo. Vėliau jisai pasakojo, kaip vyko intensyvūs ir sudėtingi žemės valymo darbai, kad nebeliktų nuodingų dujų ir spinduliuotės. Tai yra žiauru, tai yra tiesiog baisu.
Paties žygio metu mes kiekvienoje šalyje statėme po taikos stulpą. Tai buvo paprasti plastikiniai stulpai su keturiomis briaunomis. Ant kiekvienos iš jų yra užrašyta „May peace prevail on Earth“ (liet. „Tegul Žemėje įsivyrauja taika“). Tokį stulpą mes pastatėm Sietle, Meksikoje, Peru ir dar keliose šalyse. Būdavo tiesiog tokia ceremonija, kur sustojome ratu aplink tą stulpą, kėlėme tos šalies vėliavą ir skandavome.
Žygio esmė buvo tiesiog pakviesti žmones kurį laiką pavažiuoti su mumis, pabendrauti, susidraugauti. Daug susilaukėme važiuojančių Peru, Meksikoje, Lenkijoje, toje pačioje Japonijoje. Tai misija ir buvo tokia. Susipažinti ir papasakoti apie tai, kas vyko 1945, tam, kad tai nepasikartotų.
– Kokią žinutę jūs norėjote perduoti savo knygoje „Ir aš buvau Afrikoje“?
– Aš manau, kad būtų tokia žinutė, kad kiekvienas žmogus turi savo misiją. Ši mano misija važiuoti į didelę kelionę net nebuvo mano mintis, o mano močiutės, kuri irgi buvo mokytoja. Jinai gyveno caro laikais, buvo labai smalsi, ir besikeičiant laikmečiui sugalvojo, kad nori studijuoti Amerikoje. Ji paliko savo namus ir pamažu patraukė Rusijos link, norėdama keliauti per Vladivostoką ir per Rytus patekti į Ameriką. Tačiau netoli jai pavyko nuvažiuoti, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Bet, matyt, yra kažkas užprogramuota ir persiduoda genais. Matyt, gyvenimo patirtis, galbūt požiūris, tas mokytojavimo. Aš manau, kad juos gavau su močiutės palikimu. Mano misija buvo priimti tai ir padaryti tą, ką man Dievulis davė geriausio. O tai yra mokytojavimas, gebėjimas minti pedalus ir smalsumas sužinoti, kas už kito kampo.
Kai pasakodavau šitas pasakas, šituos nuotykius, tai žmonės dažnai šypsodavosi, dažnai aikštėdavo: „Jėzau, kaip jūs čia taip smarkiai nuvažiavo? Kaip čia jūs sugebėjote grįžti? Kaip čia jūs atlaikėte tokį kelią? O kaip čia tie dviračiai? O Dieve, aš taip nesugebėčiau...“
Jeigu jie tik pažiūrėtų iš kitos pusės... Kiekvieną dieną jūs einate į darbą, padarote kažkokį atstumą ir einate link tikslo. Mes darėme lygiai tą patį, tiktai mes sukome dviračių ratus. Jeigu jūs paskaičiuotumėte savo žingsnius į tą darbą ir atgal, tai per 20 per 40 metų, gal jūs jau būsite apėję kelis kartus tą Žemės rutulį. Dažnai žmonės linkę to nepaisyti, negirdėti savo vidinio balso, nes tai reikalauja keistis. O keistis, tai yra peržengti komforto liniją, yra baugu.
– Visiems yra žinomas posakis „Visur gera, bet namie geriausia“. Jūs esate apkeliavusi kone visą Lietuvą. Kokių patirčių jums suteikia kelionės po Lietuvą?
– Man čia lengva, paprasta ir gera. Jokios Amerikos negali prilygti tam paprastumui ir lengvumui, kurį patiriu keliaudama ir būdama namuose. Dabar vyrauja tendencija koneveikti ir spjaudyti ant tos Lietuvos, ant jos istorijos. Tarsi jaunimas nori tos Lietuvos atsikratyti ir ją pažeminti, nes tai yra nepopuliaru.
Bet ratas gana greitai apsisuka. Užtenka išvažiuoti į užsienį, ten paraudoti metus kitus, nes nesupranti kalbos ir nesiseka, ir grįžti čia. Tarkime, išvažiuoji studijų ir atsiveria visai kitas paveikslas: ir mama brangi, ir tėvas brangus, ir džiaugiesi, kad turi stogą virš galvos, kad visi supranta, kad niekam nereikia čia tarnauti ir ant pirštų galų vaikščioti.
Tėvynės ir namų pakeisti negali niekas. Jeigu kas nors sako kitaip, tai jie pasiryžę dėl ko nors, dažniausiai dėl pinigų, išsižadėti pačių brangiausių dalykų. Prieš mirtį jie vis tiek grįžta pasilaidoti į Lietuvą. Tai yra žmogaus pasirinkimas. Aš, kadangi turėjau tų patirčių anksti, tai greitai susivokiau. Namuose visa šeima, draugai. Čia savas kvapas, savo kultūra.
– Dažnai sakote, jog „nėra kelio į laimę, kelias yra laimė“, kaip Jūs šį posakį interpretuojate?
– Ėjimas yra gyvenimas, buvimas, vyksmas yra laimė. Dažnai šiuolaikinis žmogus yra orientuotas į rezultatą. „Ką aš padariau, ką aš nuveikiau, kokie yra mano pažymiai“ ir taip toliau, ir taip toliau. Kodėl? Todėl, kad visuomenė sprendžia apie tave iš tų nuveiktų rezultatų.
Esmė yra labai paprasta. Taip galima pramiegoti visą gyvenimą, „bėgant traukiniui iš paskos“. O gyvenimas susideda iš daugybės sustojimų ir daugybės apsidairymų į kairę ir į dešinę. Jeigu tu neturi laiko sustoti ir apsidairyti, tu niekada nematysi kitų galimybių, kurios, galbūt, yra vertingesnės, negu tai, ką tu dabar darai.
Tas beatodairiškas ėjimas ir tikslo siekimas gali sugadinti sveikatą, nes žmogaus organizmas yra suprogramuotas ne tik padirbti, bet ir pailsėti. Ir tai yra normalu. Mes tai vadiname šventėmis arba savaitgaliais.
Galimybė pasitaiko, bet nepasikartoja. Aš džiaugiuosi, kad man gyvenimas pametėjo tokią galimybę. Ir džiaugiuosi, kad man užteko drąsos ja pasinaudoti. Kai jau reikėjo krautis krepšius, aš išsigandau. Sakiau mamai „O jeigu aš negrįšiu“. Jinai liepė mesti lauk šias mintis ir eiti krautis krepšius.
Jos žodžiai: „Kai pasibaigs žygis ir tavo draugai grįš, tau bus gėda jiems pažiūrėti į akis, nes tu pačioje pradžioje supasavai“. Po to supratau, kad didelių dalykų galima pasiekti tiktai einant pirmyn, leidžiant sau natūraliai sustoti, pailsėti ir apsidairyti aplinkui, nes gyvenime viskas yra subalansuota.
Autorius: Georgijus Neverovskis
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
