Medicina jį lydėjo nuo pat jaunystės – dar studijų laikais jis žinojo, kad nori būti ne tik gydytoju, bet ir tuo, kuris geba keisti žmonių gyvenimus operacinėje.
Šiandien Justinas – patyręs specialistas, dirbantis savo svajonių darbą, o jo kelias į mediciną buvo nuoseklus, paremtas užsispyrimu, žiniomis ir aiškiu tikslu.
Atskleidė, kaip kilo idėja tapti gydytoju
Justinas pasakoja, kad gydytojo kelią rinkosi sąmoningai – nuo pat pradžių žinojo, ko nori, ir nuosekliai siekė šio tikslo.
„Planavau būti gydytoju ir visą laiką judėjau ta linkme be jokių didesnių posūkių. Tai buvo mano svajonė, todėl galiausiai ją ir pasiekiau“, – sako jis.
Pasak Justino, medikų šeimoje augusiam žmogui pasirinkimas tampa natūralesnis.
„Kai šeimoje yra medikų, viskas atrodo paprasčiau – esi apsuptas tos aplinkos. Nebuvau iš tų vaikų, kurie žaisdavo „daktarus“, tačiau, kai baigiau mokyklą, jau tvirtai žinojau, kad noriu eiti tėvų pėdomis. Tik tiek, kad norėjau būti kitoks – pasirinkau kitą kryptį“, – pasakoja jis.
Vis dėlto studijų metai nebuvo lengvi – reikėjo daug mokytis, o laiko sau beveik nelikdavo.
„Kai turi aiškų tikslą, viskas atrodo lengviau. Mokantis nėra sunku – sunku tada, kai žmogus nežino, ko nori, tiesiog stumia laiką ir laukia, kol kažkas viską padės ant lėkštutės“, – sako Justinas.
Lūžis įvyko po studijų – tada Justinas galutinai apsisprendė, kokią konkrečią medicinos sritį nori pasirinkti ir kur mato save ateityje.
„Baigęs medicinos studijas dirbau ortopediniame centre ir tada nusprendžiau – noriu tapti traumatologu. Norėjau būti operuojančiu chirurgu, nes mano tėvai daugiau terapinio profilio, tad troškau išsiskirti ir eiti savo keliu. O ortopediją pasirinkau todėl, kad tai – viena švariausių specialybių“, – atskleidžia pašnekovas.
Ortopedo traumatologo darbo diena
Justinas pasakoja, kad rezidentūros metais jo darbo dienos buvo itin intensyvios ir įvairios – tekdavo dirbti net po 14–15 budėjimų per mėnesį.
„Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad kas antrą parą eidavome budėti, o kartais tekdavo išbūti ligoninėje net kelias paras iš eilės. Laiko poilsiui beveik nelikdavo. Tuo metu dirbdavome tam, kad išmoktume dirbti“, – prisimena jis.
Anot Justino, vienas svarbiausių jaunų medikų uždavinių – išmokti dirbti taip, kad galėtum drąsiai ir savarankiškai operuoti. Įgūdžiai įgyjami ne per vieną dieną – stebint patyrusius kolegas, kartojant, bandant ir nuolat tobulėjant.
„Kai jau gali atlikti tam tikras operacijas savarankiškai, supranti, kad vienintelis būdas sumažinti klaidų skaičių – nuolatinis atidumas ir maksimalios pastangos kiekviename žingsnyje“, – sako gydytojas.
Nors iš šalies ortopedo-traumatologo darbas gali atrodyti monotoniškas, kasdienybė, anot Justino, yra gana dinamiška.
„Mes dažnai skaičiuojame savaičių ritmu: kiek budėjimų, kiek laisvų dienų, kiek konsultacijų ir kiek operacinių dienų. Dabar jau nebebudžiu, bet anksčiau turėdavau po vieną budėjimo dieną per savaitę, dvi dienas operacinėje, vieną konsultacinę ir vieną laisvą dieną. Maždaug taip dėliodavosi tvarkaraštis“, – pasakoja jis.
Šiandien gydytojo dienotvarkė atrodo kiek kitaip – daugiau laiko skiriama operacijoms ir pacientų priežiūrai.
„Šiuo metu turiu tris operacines dienas ir dvi konsultacines. Darbas labai įvairus, bet būtent tas derinys – rankų darbas operacinėje ir bendravimas su žmonėmis konsultacijose – suteikia pilnatvės jausmą“, – priduria Justinas.
Iššūkiai darbe
Justinas atvirauja, kad ortopedo-traumatologo darbe netrūksta iššūkių, ypač budėjimų metu, kai tenka priimti greitus sprendimus dėl pacientų, patyrusių įvairius lūžius ar traumas.
„Daugiausia iššūkių kyla, kai susiduri su potrauminiais atvejais – kiekvienas jų yra skirtingas, nors kartais atrodo panašūs. Vienodų situacijų nebūna. Pasitaiko ir išskirtinių atvejų, pavyzdžiui, įvairių žaizdų, kurias reikia sutvarkyti vietoje – tai nuolatinis išbandymas“, – pasakoja jis.
Pasak specialisto, labiausiai sukrečia traumos po motociklų avarijų bei smurtiniai atvejai. Kai kurie vaizdai, anot jo, išlieka atmintyje ilgam.
„Atsimenu vieną baisų atvejį – moteris pakelėje eidama namo nugriuvo, užmigo, o per ją pravažiavo žolės smulkintuvas. Vaizdas buvo tikrai sunkiai pamirštamas – buvo supjaustyta daug odos. Tokie atvejai palieka gilų įspūdį“, – atvirauja Justinas.
Gydytojas pastebi, kad po koronaviruso pandemijos išaugo „užleistų“ traumų skaičius – žmonės vengė kreiptis į gydytojus, todėl kai kurie lūžiai sugijo netinkamai.
„Iki šiol pasitaiko pacientų, kurių, pavyzdžiui, rankos lūžis sugijo netaisyklingai, todėl reikia iš naujo operuoti. Tokie atvejai reikalauja didelio kruopštumo ir kantrybės“, – sako jis.
Anot Justino, ortopedai-traumatologai įsitraukia į gydymą po neurochirurgų ar pilvo chirurgų, kai reikia spręsti galūnių lūžių ar kitų kaulų traumas.
„Jei tai didžiulis sužalojimas – pirmiausia dirba neurochirurgai, gydo galvos ar stuburo traumas. Mes dažniausiai imame perimti darbą, kai reikia sutvarkyti rankų ar kojų lūžius“, – paaiškina jis.
Atsiriboti nuo darbo pavyksta sunkiai
Paklaustas, kaip pavyksta atsiriboti nuo sunkių darbo situacijų, gydytojas pripažįsta, kad su laiku tai darosi vis sunkiau.
„Kuo toliau, tuo sunkiau pabėgti nuo darbo minčių, nes pacientai dažnai nori dėmesio bet kuriuo metu – jiems skauda, jie nerimauja, nori atsakymų.
Tačiau stengiuosi rasti balansą – man padeda fizinis aktyvumas, pavyzdžiui, padelis ar stalo žaidimai su draugais. Toks „iškrovimas“ būtinas, kad galėtum vėl grįžti į darbą su švaria galva“, – pasakoja jis.
Justinas pabrėžia, kad nors darbas reikalauja didelės atsakomybės ir nuolatinės koncentracijos, jis teikia ir daug prasmės.
„Aš pavargstu ne tiek nuo paties darbo, kiek nuo ritmo ir kasdienybės. Bet kai matai, kaip pacientas po operacijos vėl gali vaikščioti ar judinti ranką – viskas įgauna prasmę. Tokie momentai primena, kodėl pasirinkau šį kelią“, – šypteli ortopedas-traumatologas.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
