Vienas iš tokių gydytojų – 39-erių chirurgas, Veido ir žandikaulio chirurgijos centro vadovas Dalius Matkevičius, dirbantis dar ir Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose. Jis savo kelią pradėjo dar 2009-aisiais ir per 16 metų sukaupė milžinišką patirtį.
Nuo dantų rovimo iki nosies atkūrimo po sunkios avarijos – jo rankose atsiduria tiek skubūs, gyvybę gelbstintys atvejai, tiek planinės operacijos, kurios žmonėms grąžina ne tik išvaizdą, bet ir gyvenimo kokybę.
Kelias link chirurgo specialybės
Chirurgas D. Matkevičius pasakoja, kad jo pasirinkta specialybė – burnos, veido ir žandikaulių chirurgija – reikalauja ilgo ir sudėtingo kelio.
„Ši sritis susideda iš dviejų pagrindinių dalių. Pirmiausia baigiamos odontologijos studijos, tada stojama į burnos chirurgijos rezidentūrą. Vėliau dar reikia baigti medicinos studijas ir galiausiai – veido ir žandikaulių chirurgijos rezidentūrą“, – paaiškina jis.
Pasak chirurgo, viskas prasidėjo nuo studijų odontologijoje – trečiame kurse suprato, kad nori gilintis į burnos chirurgiją.
„Studijuodamas burnos chirurgiją nusprendžiau stoti į mediciną, kad galėčiau tęsti kelią į veido ir žandikaulių chirurgiją. Visas šis kelias užtruko apie 17 metų“, – sako D. Matkevičius.
Tarp empatijos ir ištvermės: psichologiniai iššūkiai chirurgo darbe
Paklaustas apie psichologinius ir fizinius iššūkius, su kuriais susiduria burnos, veido ir žandikaulių chirurgai, D. Matkevičius neslepia – ši sritis reikalauja ne tik profesinių žinių, bet ir emocinio atsparumo.
„Kiekvienas gydytojas, ateidamas į mediciną, jau būna apsisprendęs, kokia kryptimi nori eiti. Vieni pasirenka širdį, kiti – pilvo organus, o mes pasirinkome veido ir kaklo sritį“, – sako jis.
Pasak chirurgo, psichologinis pasiruošimas prasideda dar studijų metais, o gilėja rezidentūroje: „Per tą laiką susipažįsti su tuo, kas laukia, tačiau pradėjus dirbti savarankiška, atrodo, kad kartais atvejai tave pasirenka patys.“
Anot jo, ne visi ištveria tai, ką tenka matyti: „Būna, kad žmonės nutraukia studijas, nes per sunku matyti tokio masto sužalojimus. Veidas – tai žmogaus vizitinė kortelė, tad kai jį suluošina trauma ar liga, situacijos tikrai būna sunkios. Pasąmonėje tai gali iššaukti įvairias emocines reakcijas.“
Chirurgas teigia, kad gebėjimas laviruoti tarp profesinių pareigų ir žmogiškų jausmų yra būtinas – kartais tenka padėti net tuomet, kai tave užvaldo gailestis, tačiau tokio balanso išmokstama per praktiką.
Pasak D. Matkevičiaus, dažnai sakoma, kad chirurgai – ciniški, bet realybė jau kitokia.
„Šiandien Lietuvoje tas ciniškumas iš gydymo įstaigų beveik išguitas. Jei matome, kad žmogui skauda – procedūras atliekame bendrinėje nejautroje. O kai subjaurotą veidą gali paversti gražiu – tai ir yra tikrasis mūsų darbo tikslas“, – įsitikinęs gydytojas.
Atskleidė, kaip atrodo jo įprasta darbo diena
Burnos, veido ir žandikaulių chirurgų kasdienybė – tai ne tik planinės operacijos, bet ir skubūs, sudėtingi atvejai.
Chirurgas pasakoja, kad jų darbas apima tiek išorinius, tiek vidinius pažeidimus – nuo žaizdų veide iki sudėtingų intervencijų burnos ertmėje.
„Vat ir dabar, prieš pokalbį su jumis, atvežė pacientę tiesiai iš gatvės – važiavo su paspirtuku, trenkėsi į stulpą, lūžo žandikaulis, veido žaizdos.
Kadangi šiandien dirba atsakingas už skubios pagalbos priėmimą, visi tokie atvejai keliauja pas mus – žaizdos veide, žandikaulio lūžiai, kaklo traumos, akiduobių dugno lūžimai. Visa priekinė galvos dalis, iki plaukuotosios dalies – mūsų atsakomybė“, – pavyzdį pateikia chirurgas.
Pasak jo, jų atliekamos procedūros iš esmės prilygsta kitoms chirurgijos rūšims – pilvo, galūnių ar plastinėms operacijoms, tačiau su viena išskirtine ypatybe: papildomai tenka atlikti ir intervencijas burnos ertmėje.
„Pašaliname sudėtingai šalinamus dantis, kurių negali pašalinti nei odontologai, nei burnos chirurgai, taip pat gydome liežuvio patologijas, taisome gomurio ar lūpų nesuaugimus, įgimtus veido defektus“, – teigia chirurgas.
Chirurgų darbas organizuojamas pamainomis: „Jei vienas mūsų tuo metu dirba skubios pagalbos skyriuje, kitas atlieka planines operacijas – pavyzdžiui, veido simetrijos korekcijas ar sąnarių persodinimo operacijas. Kitą dieną apsikeičiame – tas, kuris vakar dirbo skubioje pagalboje, šiandien perima planinių operacijų formavimą“.
Žiauriausias atvejis – nosies netektis per dviratininko nelaimę
Chirurgo darbas – tai ne tik skalpelis ir tikslūs pjūviai. Tai – emociniai išbandymai, greiti sprendimai, atsakomybė už paciento išvaizdą, sveikatą ir gyvenimo kokybę. Kai trauma nutinka veide, pasekmės būna ne tik fizinės, bet ir psichologinės. Ir kai kuriuos atvejus sunku pamiršti net praėjus metams.
Vienas labiausiai įsiminusių ir kraupiausių chirurgo darbe atvejų – kai į ligoninę buvo atgabentas dviratininkas be nosies.
„Žmogus treniravosi varžyboms, važiavo dviračiu, kai staiga moteris šalia jo persimetė rankinę nuo vieno peties ant kito ir netyčia užkabino jo vairą. Vyras krito tiesiai ant gatvėje esančių nuotekų grotelių – jos tiesiog nupjovė jam nosį“, – prisimena chirurgas.
Nosies nebebuvo. Ji buvo nunešta su nuotekomis. Sprendimą reikėjo priimti akimirksniu – buvo nuspręsta rekonstruoti viską nuo nulio.
„Operacija truko visą naktį. Vėliau sekė dar trys plastinės operacijos. Reikėjo persodinti audinius iš kitos veido dalies, kremzles – iš šonkaulių, kad būtų galima atkurti nosies aukštį.
Tai buvo techninis iššūkis. Tačiau galiausiai žmogų paleidome su atkurtu veidu ir visiškai atkurta kvėpavimo funkcija“, – sako gydytojas.
Pasak jo, dažniausiai ligoninėje atsiduria žmonės su sunkiais žandikaulio lūžiais po avarijų. Tokios traumos – daugiau nei tik kosmetiniai sužalojimai.
„Veidas – tai ne tik išvaizda. Ten – regos, skonio, kvėpavimo, mitybos funkcijos. Jei trauma pažeidžia šias zonas, sutrinka ne tik žmogaus kasdienybė – prasideda ir rimti organizmo funkcionavimo sutrikimai: kvėpavimas, širdies darbas, net plaučių veikla gali išsiderinti. Viskas susiję“, – aiškina jis.
Po įtemptų parų operacinėje chirurgas ramybę atranda gamtoje. Jis dalyvauja medžioklėse, o žemės ūkis – tapęs papildoma veikla ir savotiška terapija.
„Augalai niekuo nesiskundžia, gali susilieti su gamta ir pažiūrėti, kaip juos gali pagydyti, kad jie būtų gražesni“, – dalijasi jis.
Tarp preciziško darbo su žmogaus audiniais ir tylos gamtoje – du labai skirtingi pasauliai. Ir vis dėlto jie puikiai papildo vienas kitą. Kai reikia įtampą iškeisti į tylą, o atsakomybę – į gamtos ritmą, chirurgas žino, kur grįžti.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
