Dažniausiai į Jakiškių dvarą užsuka turistai ar piligrimai, kurie keliauja šalia esančiu „Camino Lituano“ keliu, mat dvaras dar visai neseniai buvo įtrauktas kaip viena iš šio kelio poilsio stotelių. Meilė Zaleckienė juokiasi, kad dažniausiai atvykėliai nustemba, kad juos pasitinka pati dvaro šeimininkė.
„Kažkaip per šešiolika metų gal jau pripratau, ponia ir dvarininke nesijaučiu, bet šeimininke tai jau ir pati prisistatau. Dažnai atvykę nustemba, nes tai dirbi dvare su sportiniais darbiniais rūbais, duodiesi po visą dvarą, tai paklausę nusistebi, nes turbūt iš aprangos galvoja, kad esam samdyti tarniukai“, – pasakoja apie daugumos svečių pirmąjį įspūdį Meilė.
Visgi, šaltuoju metu apart moters šeimos dvaro neaplanko jokie svečiai, mat, pasak Meilės, būti jame neįmanoma dėl šalčio. Kad prišiltų aukštesnės nei 4 metrų lubos, tokio dydžio menės, moteris juokauja, jog reikėtų būti labai turtingu žmogumi.
„Iš Burbiškio dvaro savininkės esu išmokusi vieną frazę. Ji sakydavo, kad dvaras yra vasaros rezidencija, tai ir aš kartais taip pasakau, nes dvaras yra labai didelis, ten žiemą yra labai šalta. O vasaros laikotarpiu turim kitą problemą – nėra jokio privatumo, tad ten pailsėti mums neįmanoma, nebent reikia užsirakinti viduje ir kaip pelėms po šluota būti, kad tik niekas neįeitų“, – vėl juokiasi pašnekovė pasakodama apie į dvarą plūstančius turistus ir kitus svečius, kuriuos Meilė visuomet pavaišina arbata ar sriuba, jei, žinoma, tik turi laiko ją išvirti.
Moteris priduria, kad privatumą randa tik grįžusi į Joniškį, kur ir gyvena: „Žinai, kad esu viena, gali atsigult ir gulėti sau viena, o dvare jau taip nėra“.
Nors svečių sezonas ir pasibaigė, tačiau darbai aplink dvarą – ne. Neseniai praūžusi šeimos narių ir draugų talka grėbiant lapus iš Jakiškių dvaro teritorijos išvežė keturias didžiausias traktoriaus priekabas, Meilė tvirtina, kad dviese su Jordanu, gyvenime nebūtų tiek sugrėbę.
„Suvažiavo draugai iš Joniškio ir iš Šiaulių, pritaisėm vaišių ir visi kartu tuos lapus nusigrėbėme. Yra tų darbų, dabar keičiami septyni dvaro langai, jais mano Jordanas rūpinasi, liko rytinius sutvarkyti. Stengiamės tuos langus perkelti iš senųjų, ypatingai saugom, nes langinės yra labai trapios. Norime išsaugoti tuos stiklius, kad galėtume parodyti, kokie jie buvo anuomet“, – pasakoja apie esamus dvaro darbus M. Zaleckienė.
Iš koldūnų trobelės į dvarą
Gražiu žodžiu minimas M. Zaleckienės gyvenimo draugas Jordanas kartu yra šalia jau trisdešimt vienerius metus, tačiau Meilė užsimena, kad abu dar yra „po šiai dienai nevedę“. Visgi, dabar save dvaro šeimininkais vadinti galinti pora į jį papuolė per koldūnus.
„Mes kartu su pussesere, jos vyru ir Jordanu gaminome koldūnus. Buvome keturi akcininkai. Pusseserė buvo garsi verslininkė, ji mus ir įtraukė į tą biznį. Septynis metus mes tuos koldūnus gaminom, beprotiškoje įtampoje dirbome dieną ir naktį, tačiau pavyko labai gerai užsidirbti“, – sako Meilė.
Koldūnus gaminę prie M. Zaleckienės mamos namų, mažoje trobelėje, šeimos verslą kūrę akcininkai veiklą pristabdyti turėjo, kai sulaukė priekaištų, dėl darbo vietos neatitikimų, kurie turėjo atitikti Europos Sąjungos standartus:
„Mums buvo pasakyta, kad turime arba užsidaryti arba statyti fabriką tiems koldūnams gaminti. Aš tada ir pasakiau, kad viskas, nebenoriu gaminti tų koldūnų, nebenoriu būti tame strese. Tai užsidarant mums įplaukė nemažai pinigų. Aš gavau apie 250 tūkstančių litų, o Jordanas irgi tiek pat.
Jis man sako, kad pirks naują mašiną, tai aš jį durninau, kad kaip jam taip negaila pinigų mašinai, kad beprotis. O kai man tą dvarą parodė pusseserės vyras, kai pasakiau, kad pirksiu, tai tada Jordanas durnino mane, sakė: „Tu šitą pūlį pirksi? Aš po mėšlą nebraidysiu.“ Tai durninom vienas kitą, bet vis tiek nusipirkom kiekvienas, ką norėjom.“
Meilė juokiasi, kad dvarą pirko per daug apie jį nežinodama ir apskritai – beveik nesidomėjusi apie pačius dvarus. Pasikliovė buhalterės patarimu, kad reikia pinigus investuoti į nekilnojamąjį turtą.
„Buhalterė man sakė, kad „Meile, pirk nekilnojamą turtą, išmėtysi pinigus, neliks tų pinigų.“ Tai ir ieškojau, ką pirkti. Galvojau, kad nupirksiu dukrai butą Kaune, nes ji studijavo farmaciją tada, bet kažkaip labai jau didelės butų kainos pasirodė.
O tada pusseserės vyras mane atsivežė ir parodė. Taip viskas ir prasidėjo: pradėjau sapnuoti, norėti, nes prižiūrėtoja man tiek visko prisuokė, užbūrė, kad tokia autentika, grindys, durys, krosnis, laiptai, langinės, viskas išlikę, tai būrė ir pribūrė“, – pasakoja apie pirmąjį įspūdį pamačius Jakiškių dvarą Meilė Zaleckienė.
Moteris juokiasi, kad galutinai užbūrė laiptų grožis, mat įsivaizdavo save, kaip ji leisis jais su aukštakulniais. „Pamaniau, kad visą gyvenimą dirbau, noriu kaip ponia tais laiptais nusileisti dabar. Pirkdama niekuo nesidomėjau, norėjau tik ponia būt ir išleist pinigus į nekilnojamąjį turtą“, – juokdamasi teigia pašnekovė.
Dvare veiklų nestinga
Meilė pasakoja, kad dar studijų laikais ją traukė įvairios parodos, meniškos vietos, paveikslai, todėl dabar visą tai bando susieti ir su dvaro įsigijimu: „Man kažkoks keistas jausmas dvare buvo, lyg burtai, atrodo, kad kažkas iš aukščiau man tą dvarą nuleido.“
Moteris tikina, kad nusipirkusi dvarą neturėjo jokios vizijos, kas čia galės vyksti ateityje. Tačiau Jakiškių dvaras neliko nepastebėtas įvairiausių meno srities žmonių, svečių, kurie ypatingiausią savo gyvenimo šventę ruošiasi švęsti būtent šiame dvare.
„Viskas atsitiko savaime, 100 procentų savaime. Dabar čia ir filmus kuria, ir koncertai vyksta, vestuvės. Patys žmonės pridovanojo įvairiausių antikvarinių daiktų ir patys, ką randam Joniškio sendaikčiuose nuperkam į dvarą, tai per tuos šešiolika metų jis labai išgražėjo, aišku, tik tai, kad nėra jis iki galo restauruotas.
Kino teatrų ekranuose pasirodžiusiame Algimanto Puipos filme „Sinefilija“ galima aptikti ir Jakiškių dvaro menėse filmuotus kadrus. Tiesa, Meilė pasakoja, kad pamačiusi, kokie rekvizitai ir kokį laikmetį jie mena, nuščiuvo:
„Penkias dienas pas mus filmavo, tik jau buvo ne kaip dvaras, o komunalkė, ubagiški butai. Filmavo miegamuosiuose, kur yra antrame dvaro aukšte, tai bus labai įdomu pamatyti kaip mūsų dvaras filme atrodo, nes norėjom, kad būtų tik gražiau, bet, kai pamatėm rekvizitus, tai galvojau, kad „O, Dieve, mano“: purvini čiužiniai, ankstyvi sovietmečio daiktai, baisu buvo žiūrėt, kaip tą Budraitį į lovą guldė šienuotą visą“, – juokiasi Meilė.
Dažnas svečias įvardija, kad dvaras iš tiesų primena filmo vertą scenarijų. Be A. Puipos, čia taip pat savo filmą „Grąžinti nepriklausomybę“ filmavo ir Olegas Šurajevas kartu su Sauliumi Baradinsku. Anot M. Zaleckienės, smagiausia yra pamatyti kaip viskas atrodo per monitorius, pažiūrėti į aktorius. „Beprotiška laimė, visus rūpesčius ir vargus nušluoja“, – džiaugiasi pašnekovė.
Moteris vis pasakoja, kad dvare reikia keisti ir rankenas, ir perdažyti sienas, tačiau pati užsimena į daugumos žmonių išsakytą patarimą – palikti taip, kaip yra: „Pradėjo ateiti žmonės ir sakyti, kad nieko nebegramdytumėm, paliktumėm kaip yra. Tai, kai pirmas pasakė, galvojau, kad durnas, kai antras – dar durnesnis, bet kai ir restauruotojai, ar kitų dvarų matę žmonės pradėjo sakyt, tai taip ir palikau viską.“
Jaučiasi įgyventa dvasia
Meilė Zaleckienė tikina, kad dažnas apsilankęs svečiuose pamini tai, kad dvaras nuotraukose ir realybėje skiriasi kaip diena ir naktis. Pasak svečių, jis realybėje yra daug gražesnis, nes tuomet atsiskleidžia visas medžių aukščio ir dvaro menių grožis:
„Man yra pasakę taip, kad „Meile, arba dvaras visiems labai patinka arba atvirkščiai – labai nepatinka.“ Bet man įstrigę yra vienos architektės žodžiai, kuri pasakė, kad atvykus į Jakiškių dvarą jaučiasi įgyventa vieta.“
Dvarą ypač pamėgusios yra jaunavedžių poros, kurioms patinka jaučiama ir matoma autentika, dvaro dvasia. Nors Meilė pastebi, kad paskutiniuoju laiku vis dažniau pasitaiko laisvų savaitgalių, kurie prieš tai būdavo perpildyti vestuvėmis.
„Nežinau, gal mes jau nebeįdomūs, o gal mažiau žmonių tuokiasi, nes pastebėjome, kad vestuvių yra šiek tiek mažiau. Šią vasarą buvo laisvesnių savaitgalio, bet dvaro ir tai nelaikėme tuščio. Žinoma, norisi, kad tų vestuvių būtų daugiau“, – atvirauja M. Zaleckienė.
Vienos ryškiausių ir žymiausių įvykusių vestuvių dvare – Meilės mamos ir jos vyro vestuvės. Tiesa – jos išskirtinės, mat nuotakai buvo 79-eri.
„Tuokėsi mama ir jos trimis metais jaunesnis jaunikis. Kai pasakė, kad ženijasi, galvojau, ar dar tokie senukai tuokiasi, bet va ir organizavom vestuves. Jie norėjo susituokt pasislėpę nuo Joniškio, tai susituokė Gruzdžiuose. Vestuvių vakarą viena iš dukrų pasidalino nuotrauka, kad yra močiutės vestuvėse, o tada ir pamatė įvairūs portalai. Tai toks tas pasislėpimas ir gavosi“, – juokiasi pašnekovė.
Meilė pasakoja, kad jos mamos ir jos sutuoktinio meilė primena paauglius: „Jis taip ją myli, vis apkabina, pabučiuoja, vėl apkabina, pabučiuoja, tikrai ta meilė visiems skirtinga su amžiumi.“
Pagrindinis Meilės ir Jordano pragyvenimo šaltinis – tai, ką gauna už renginius organizuojamus dvare. Tačiau net ir gaunamus pinigus toliau investuoja į dvaro gerovę:
„Prieš šešiolika metų dvarą pirkau už 85 tūkstančius litų, o dar 130 tūkstančių sumokėjau už stogo pakeitimą čerpėmis, tokiomis, kokios ir buvo. Bet toks jau mūsų darbas, kad sau gaila, viskam gaila, bet dvarui nieko negaila. Nieko neperkam, bepročiai esame ir nekeliaujam, dirbam ir tvarkom tą dvarą bei mėgaujamės kiekviena smulkmena.“
