• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jau šešiolika metų Valerija Vaišvilienė dirba ten, kur susilieja žmogaus skausmas ir ramybė – ritualinių paslaugų versle. Jos parduotuvėje galima rasti beveik viską, ko prireikia atsisveikinimui su artimuoju.

4

Jau šešiolika metų Valerija Vaišvilienė dirba ten, kur susilieja žmogaus skausmas ir ramybė – ritualinių paslaugų versle. Jos parduotuvėje galima rasti beveik viską, ko prireikia atsisveikinimui su artimuoju.

REKLAMA

Tačiau tarp juodų kaspinų, karstų ir gedulo rūbų nėra kūdikiams skirtų drabužėlių ir mažų karstų. Verslininkė savo parduotuvėje jų sąmoningai vengia, nes jai per sunku būtų juos matyti kasdien.

Nebeliko trijų parų gedėjimo 

Su mirusiojo artimųjų skausmu kasdien susidurianti V. Vaišvilienė pastebi, kad laidojimo tradicijos pamažu keičiasi ir Pasvalio krašte. Per pastarąjį dešimtmetį vis labiau populiarėja kremuotų palaikų laidojimas, o anksčiau griežtos trijų parų gedėjimo tradicijos nyksta. Nebeliko ir papročio budėti prie velionio per naktį.

REKLAMA
REKLAMA

Anot verslininkės, šiuolaikinis gyvenimo tempas, kupinas skubėjimo, atsispindi net ir atsisveikinant su mirusiu artimuoju. 

REKLAMA

„Anksčiau, prisimenant Jėzaus Kristaus palaidojimą ir trečią dieną įvykusį prisikėlimą, žmonės prie velionio melsdavosi ir gedėdavo tris paras. Dabar dažniausiai vieną dieną pašarvoja, o kitą – jau laidoja. Vieni sako, kad per sunku matyti mirusį artimąjį, kiti – kad tiesiog per brangu mokėti už šarvojimo salę“, – pasakoja V. Vaišvilienė. 

REKLAMA
REKLAMA

Verslininkė sako, kad šiandien pasvaliečiai pasirenka tiek tradicinį laidojimą karste, tiek kremavimą. Abiejų būdų populiarumas panašus. Vieni nori išlaikyti senąsias tradicijas, kiti siekia paprastumo ir simbolinio išlydėjimo be didelės pompastikos. 

„Kiekviena šeima elgiasi savaip. Vieniems svarbi religija ir papročiai, kiti renkasi šviesesnį, modernesnį atsisveikinimą. Bet kokiu atveju, mirtis visada išlieka skausminga, o mūsų darbas yra padėti šiame skausme išlydint artimąjį“, – teigė moteris. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nors laidojimo įpročiai keičiasi, V. Vaišvilienės įsitikinimu, vienas dalykas lieka nepakitęs – pagarba žmogui ir jo atminimui. 

„Prie mirties priprasti neįmanoma. Kiekvienas atvejis – tai vis nauja istorija, vis naujas skausmas. Bet kartu ir priminimas, kaip svarbu branginti gyvenimą. Netekties valandą žmonės būna palūžę ir pasimetę, dažnai tenka patarti, juos paguosti“, – tyliai priduria ji.

REKLAMA

Naujos formos – vaizdai, muzika ir prisiminimai 

Pastaruoju metu populiarėja velionio gyvenimo akimirkų rodymas monitoriuje. Artimieji parenka nuotraukas, vaizdo įrašus ar sukuria net filmą apie prabėgusį gyvenimą. 

„Šie vaizdai labai jaudina. Kiekvienas gedintysis turi galimybę sugrįžti į prisiminimus, prisiminti kartu praleistą laiką. Dažnai šie siužetai būna įgarsinti mirusiojo mėgta muzika. Nors dažniausiai kviečiami tradiciniai giedotojai, vis dažniau šarvojimo salėje skamba smuiko, saksofono ar kanklių garsai“, – pasakoja pašnekovė. 

REKLAMA

Pasvalietei yra tekę rūpintis ir kitatikių ar visai netikinčių žmonių laidotuvėmis. Tuomet, artimųjų pageidavimu, tenka ieškoti jų įsitikinimus atitinkančios muzikos

Tačiau ne visada velionio valia būna gerbiama, kai kada artimiesiems svarbesnis įvaizdis nei mirusiojo norai. 

Vyresnio amžiaus žmonės dar tebepaiso senų papročių, jie pasirūpina įkapėmis iš anksto. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Kai laidojamos vyresnio amžiaus moterys, jų artimieji gana dažnai prasitaria, jog močiutė prieš keliasdešimt metų pasisiuvo suknelę specialiai savo laidotuvėms. Paprastai jos būna seniai išėjusios iš mados, bet jeigu velionė ją saugojo ir brangino, vadinasi, jai ji buvo graži ir būtent su šia suknele norėjo būti išlydėta anapilin. Bet artimieji jos valios nepaiso ir išrenka tai, kas jiems gražu“, – patirtimi dalijasi laidojimo namų vadovė. 

REKLAMA

Moteris sako, kad gražiausia jai atrodo, kai velionis šarvojamas su tautiniais rūbais. Tai tarsi viso gyvenimo įprasminimas. Žmonės tautiniais rūbais puošiasi svarbiausiais ir šventiškiausiais gyvenimo momentais. Išlydėjimas į paskutinę kelionę yra ne tik liūdnas, bet kartu ir vainikuojantis jo per gyvenimą nuveiktus darbus.

REKLAMA

Senosios tradicijos po truputį nyksta 

Kiekvieną dieną su mirtimi susidurianti moteris itin jautriai reaguoja į vaikų netektis. 

„Vaikų šermenys širdį drasko ne tik tėvams, bet ir man. Tokiose apeigose šarvojimo salė paprastai puošiama baltais pliušiniais žaislais, angelų skulptūrėlėmis. Kai pradėjau šį verslą, tiekėjai atvežė baltų kūdikių rūbelių ir mažų karstelių, liepiau juos iš karto išsivežti. Nenorėjau, kad vos įėjus į parduotuvę akis rėžtų šie daiktai. Jei prireikia tokių prekių, juos įsigyju tik tada, kai būna būtina“, – prisipažįsta pašnekovė 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

V. Vaišvilienė pastebėjo, jog šermenims vis dar būdingas konservatyvumas. Žmonės vengia spalvotų gėlių, renkasi baltas puokštes. Po truputį traukiasi ir tradicija nešti didelius vainikus su juostomis. Šias kompozicijas dažniausiai renkasi tik artimiausi giminaičiai. Žiemą vis dar populiaru nešti dirbtinių gėlių krepšelius, ypač tarp vyresnių žmonių. 

REKLAMA

„Žmonės neturėtų bijoti spalvotų gėlių, juk ir velionio gyvenimas buvo įvairiaspalvis. Ypač vengiama raudonų gėlių, nors raudona simbolizuoja meilę. Patariu pinigus, skirtus vainikams su užrašais, verčiau išleisti karstui ar urnai papuošti. Deja, šio patarimo dažnai nepaiso“, – apgailestavo V. Vaišvilienė. 

Pasvalio krašte dar nėra prigijusi tradicija į šermenis nešti žvakes. Su mirusiuoju atsisveikinti atėję gedintieji atsineša kelias gėles ir piniginę auką artimiesiems.

REKLAMA

Ant ką tik supilto kapo paprastai uždegamos šešios žvakės, kurios simbolizuoja kryžių.

Nebelieka artumo 

V. Vaišvilienė paneigė mitus, kad esą mirčių padaugėja rudenį krentant lapams ar pavasarį žydint sodams. Anot jos, jai dar nepavyko atskleisti mįslės, kada žmonės miršta daugiausiai. 

„Kartais būna ramesnių dienų, o kartais per dieną sulaukiame kelių skambučių. Šis darbas reikalauja ne tik emocinės stiprybės, bet ir fizinių jėgų. Dirbame visą parą, septynias dienas per savaitę. Man didžiausias įvertinimas, kai po laidotuvių artimieji ateina padėkoti“, – sakė verslininkė. 

REKLAMA
REKLAMA

V. Vaišvilienė yra žemaitė, kilusi iš Akmenės rajono. Į Pasvalio kraštą atvyko daugiau nei prieš keturis dešimtmečius. Prekybos technikumą baigusios moters galvoje kirbėjo mintis apie nuosavą verslą. 

Pasitaikius progai įgyvendinti savo svajonę, sėkmingą verslą jį, sukūrė vos per mėnesį. Atidariusi gėlių saloną ji net negalvojo, jog viskas pakryps į ritualines paslaugas. 

Pradžioje ji dekoravo vestuves, krikštynas, tačiau netrukus pastebėjo, kad žmonėms reikia laidojimo paslaugų. Tad verslo kryptį pasuko būtent šia linkme. 

Paklausta, kokios laidotuvės bus ateityje, pašnekovė nedvejodama sako: „Jos bus šaltesnės, mažiau jautrios. Netekties valandą giminės turėtų susitelkti, palaikyti vieni kitus, bet vis dažniau ateina užsakyti paslaugų jau susipykę. Žmonės vis šaltėja, nebelieka nuoširdumo ir artumo.“

Autorė: Vita Savickienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų