Kirtę Kambodžos ir Tailando sieną bei dar nakčiai sugrįžę į Bankoką, po kelių valandų skrydžio jau buvom Myanmaro (seniau Burma) buvusioje sostinėje, dabar tik didžiausiame mieste, Jangone (seniau Rangoon).
Aplinka. Žmonės. Nuotaikos
Vos nusileidę supratom, kad patekom į Vilniaus oro uosto dydžio analogą ne Lietuvos dydžio valstybėje. Labai laukėm ir labai norėjom į Myanmarą – šalį, kuri, nutraukusi diplomatinius ryšius su daugybe valstybių bei tarptautinių organizacijų, žemėlapyje visgi egzistuoja. Valstybėje galioja savi įstatymai ir normos be jokio tarptautinės bendruomenės įsikišimo. Kariuomenės režimo stipriai kontroliuojama šalis atbaido daugelį turistų nuo kelionės į ją. Dėl ryšių nepalaikymo su Pasaulio banku tik valstybės viduje kursuojanti valiuta Kyats (tariasi džets), kartais tiek susitrynusi, kad nebeįmanoma įžiūrėti, vis dar perduodama iš rankų į rankas, tik jau užklijuotame plastikiniame maišelyje.
Yangon (Mianmaras) (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Sijonuoti vyrai, vis besitaisantys savo apdarą ir kruopščiai perrišantys medžiagą laikantį mazgą, gali netgi įsižeisti, jeigu jų nešiojamą rūbą pavadini sijonu. Iš abiejų galų nupjauto medžiaginio maišo principu pasiūtas longi (tariasi londži) yra tradicinis Myanmaro bei kitų pietryčių Azijos valstybių vyrų drabužis, kuris gelbėja nuo karščio ir vėjų. Ne tik vyrai Myanmare atrodo kitaip, moterys išsipaišiušios veidus Tanaka medžio geltonomis dulkėmis maišytomis su vandeniu, ne tik slepiasi nuo alinančios saulės, bet ir naudoja šią priemonę kaip dekoratyvinę kosmetiką, pagražinančią moters veidą. Myanmariečiai - besišypsantys žmonės, tik kad jų šypsenos kitokios nei esam pripratę – raudonai ištepti dantys ir lūpos priverčia atidžiau ne itin mandagiai sužiurti į pro šypseną beriamus žodžius ir kursto smalsumą, kokios tokio raudonio priežastys. Kramtomo tabako atmaina, jeigu galima taip pavadinti į kažkokį lapą susuktą tabako, riešutų ir daugybės prieskonių mišinį, kuris turi svaiginantį ar net lengvų kvaišalų poveikį, yra labai populiari. Jeigu cigaretes Myanmare dažnaiusiai rūko tik vyrai, tai šis kramtomas tabakas nėra išimtinai tik vyrų reikalas, juo gardžiuojasi ir moterys bei paaugliai, vienuoliais ir vienuolės, pakramtytą lapą spjaudantys ant kalnuotų ir duobėtų šaligatvių ir lyg dailininkai dažydami juos ryškiai raudona spalva savo potepį vėl tepa/spjauna jau kitoje gatvės vietoje taip numargindami visas miesto gatves raudonais atspalviais.
Yangon (Mianmaras) (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Jau Jangone supratome, kad neliksime taip lengvai nepastebėti šioje šalyje, kurioje turistai yra tokie pat reti, kaip ir laisvo žodžio apraiškos viešumoje. Jau hostelyje turėjome registruoti visus savo duomenis, vizų numerius, tėvų vardus ir pavardes bei kitą informaciją, kurios daugelyje šalių tiesiog nereikalauja. Despotišką priespaudą pakenčiantys žmonės iš šalies atrodo gyvena eilinį gyvenimą, ir jeigu nežinotum šiek tiek istorijos, net negalėtum įtarti, kad yra kažkas gilesnio. Tie patys skubantys į darbą tarnautojai, šurmuliuojantys turgūs, kamuoliu žaidžiantys vaikai, laikraščius skaitantys senoliai – viskas taip įprasta ir normalu. Bevaikščiodami Jangono gatvėmis mąstėm, ar ir į Sovietų Lietuvą atvažiavę turistai jausdavo kažką panašaus, ar irgi atrodė, kad gyvenam normalų niekuo neapsunkintą gyvenimą
Yangon (Mianmaras) (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Myanmare nevalingai į mintis nosį vis kišdavo paralelės su Sovietų Sąjunga, gal visai ir nepagrįstai, bet rasdavom santvarkos panašumų, kai žmonės pradėjus kalbėti apie valstybę ir valdžią tik nusišypsodavo ir nusukdavo temą mažiau provokuojančia linkme. Žmonės, ne kartą bandę sukilti prieš kariuomenės valdžią, buvo skaudžiai pamokyti, todėl analogiškai kaip Sovietų Sąjungoje bijo šnipų ir išdavikų – kalba vieną, galvoja – kitą, o daro dar kitą. Toks gyvenimas – stipriems žmonėms, silpni prisitaiko susitaikydami ir nebekovodami. Žmonės draugiški ir labai žingeidūs, besidomintys pasauliu ir aplinka, kai kurie turbūt susitaikę ir prisitaikę prie esamos padėties, kiti jei ne atvirai, tai bent viduje besipriešinantys brutaliai jėgos struktūromis paremtai valdžiai, kuri neigia bet kokią estetiką, meną, literatūrą ar kitą saviraiškos laisvę kaip ir laisvę plačiąja prasme. Gal todėl, priešingai nei kitose Pietryčių Azijos valstybėse, Myanmare beveik visai neplazda jų vėliava, tokia panaši į mūsiškę trispalvę, tik vidury turinti žvaigždę.
Žmonės nesididžiuoja savo valstybe, neremia jos vadovų ir taip tyliai protestuoja nekeldami neseniai pakeistos tironišką režimą simbolizuojančios vėliavos. Mūsų sutiktas ponas Tū, buvo bene vienintelis vietinis, kuris atviriau prabilo apie Myanmaro santvarką ir ją valdantį sluoksnį, korumpuotą, despotišką ir neigiantį bet kokias žmogaus teises, valstybės aparatą. Kritikos žodžių negailėjęs ponas Tū, nevyniojo į vatą savo minčių ir tiesiai šviesiai karininkų valdžios aparatą vadino Buffalo (bulius, galvijas), kuris nešoka, nedainuoja, kuriam nereikia nei kultūros, nei meno, vienintelis tikslas yra patenkinti savo pagrindinius poreikius. Bob Marley daina „Buffalo Soldier“, kurią paminėjo ponas Tū pritaikydamas tekstą Myanmaro aplinkybėms, visos kelionės metu skambėjo mūsų galvose – niūniavom ir dainavom, bandėm išmest iš galvos ir vėl grįždavom.
Yangon (Mianmaras) (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Pats Jangonas ganėtinai niūrus miestas, sugriautas ir naujai atstatytas, gatves pripildžius didelių pilko betonų monstrų, kurie metams bėgant vis vaiduoklėja savo apgriuvusiom sienom ir grotomis languose. Sostinė pasirodė labai skaitantis miestas, kuriame gausu spaustuvių gatvelių (prekyba vyksta panašiu principu kaip Hanojuj, kur tam tikros paslaugos ar prekės yra parduodamos koncentruotai viename taške), senų knygų pardavėjų prekystalių, ant kurių gausu anglų kalbos gramatikos knygų, žodynų ir pratybų sąsiuvinių, rusiškų, prancūziškų knygų bei žurnalų. Labai daugiasluoksnis miestas glaudžia musulmonų mečetes, indų, budistų, krikščionių ir žydų maldos namus netoli vienas kito.
Skirtingo tikėjimo ir fizinės išvaizdos žmonės sėdi vienas šalia kito gatvės valgyklėlėse, kur visada yra nemokama arbata (tea shop). Kartais atrodo, kad esant kitokių problemų, kiek svarbesnių nei susireikšminimas, nebelieka vietos religiniam ar rasiniam diskriminavimui. Patys myanmariečiai fiziškai visai kitokie žmonės nei jau aplankytų valstybių gyventojai – platesnių akių, tamsesnės odos, ganėtinai aukšti ir kresni, visai neįkyrūs ir nekarštakošiai žmonės. Visgi kaip ir kiekviena sostinė ar didžiausias miestas valstybės, esančios rasių ir kultūrų sandūroje, glaudžia kelių kultūrų bendruomenes, dažniausiai gyvenančias koncentruotai tam tikroje miesto zonoje. Apsigyvenę pačiame centre prie Sule pagodos (Budistų šventyklos) patekome į musulmonų rajono pakraštį, kur sijonuoti dėdės juodom barzdom kepa ročius ir geria stipriai saldintą arbatą.
Yangon (Mianmaras) (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Minutėlę pasijutom ne Azijoje, o Arabų pusiasalio vidury. Kuo giliau ėjom, tuo labiau aiškėjo miesto funkcionavimo struktūra ir žmonių gyvenimo ypatybės. Vietiniai labai plačiai naudoja antspaudus, todėl apstu jų gamintojų ir kaip supratome antspaudas turi beveik parašo galią, beveik kiekvienas miestelėnas turi po savo antspaudą. Myanmare labai pigus ir stipriai naudojamas paštas, nes mobiliuosius turi ne daug kas, o taksofonų irgi nėra, bet yra atskiri stalai gatvėse, kur sėdi žmogelis pasistatęs kelis stacionarius telefonus ir duoda paskambinti už atitinkamą mokestį. Kiek supratome, vieni tokie stalai yra valstybiniai, kiti privatūs, pastarieji ir kiek brangesni. Kadangi nežinojome, kaip kuriuos atskirti, tai skambinom iš visų, tikėdamiesi, kad jie nėra valstybiniai ir neremiam despotiško valdžios mechanizmo. Bevaikščiodami po miestą ir beieškodami pašto, užklydome į jų taupomąją kasą, kur mūsų neįleido, nes mes – užsieniečiai. Nelabai supratome, kodėl nenori įsileisti kitataučių, ar dėl saugumo, ar dėl baimės, kad nepalanki informacija gali pasiekti platesniąją pasaulio visuomenę, kurios kariuomenės valdžia iš esmės turbūt nelabai bijo, nes bet kokiu atveju nelabai su kuo palaiko ryšius..
Beklaidžiodami po miestą užsukome į traukinių stotį, iš kur ratu aplink miestą važiuoja traukinys. Paklausę sutikto italo Andrea, savanoriaujančio Myanmare, patarimo nusipirkome bilietus keturiasdešimt kartų brangesnius nei vietiniams ir sėdę į vagoną mediniais suolais važiavome aplink Jangoną, jo priemiesčius, lūšnynus ir turčių rajonus, turgus ir laukus. Įdomiausia, kad irgi neaišku, ar dėl mūsų, ar dėl Myanmaro saugumo visi užsieniečiai yra sodinami į karininkų vagoną, kuris yra atskirtas pertempta virve. Ten pareigūnai pasikabinę ginklus, marškinius ir aulinius geria arbatą iš termosų, stotelėse reketuoja kramtomo tabako pardavėjus, kurie jiems nemokamai ne itin patenkintais veidais duoda suktines lapų, rūko ir žiūri į jaunas mergaites, irgi besisukančias prie karininkų. Jeigu kuriai gražesnei pasiseka, ji būna pakviesta sėsti į pareigūnų vietą už virvelės ir ten paflirtuoti su nepersidirbančiais pareigūnais raudonais dantimis. Valdžia yra valdžia, o kas nenori būti prie valdžios.
Yangon (Mianmaras) (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Labai įdomi patirtis tas traukinukas, kai iš šono stebi tokius subtilius procesus, kaip valdžios pasidalinimą tarp skirtingo rango pareigūnų, jaunų mergaičių, ieškančių lengvesnio gyvenimo, pastangas, civiliais rūbais apsirengusių pareigūnų ir pareigūnių išdavikiškus veidus bei duoklės atidavimą valdžiai ir pan. Yangone turistams visais atvejais yra taikomos išimtinės sąlygos – visi parkai ir šventyklos yra mokamos ir mokestis yra keliasdešimt kartų didesnis nei vietiniams, turistai yra nuolat stebimi civiliais rūbais apsirengusių pareigūnų, kurių skaičius nėra oficialiai deklaruojamas, tačiau greičiausiai yra tikrai didelis, registruojamas kiekvienas atvykėlių žingsnis ir veiksmas. Gal būtent dėl šių komplikuotų keliavimo sąlygų, pramogų ir atrakcijų infrastruktūros stokos Myanmaras nėra populiariausia turistų, siekiančių atsipalaiduoti ir pailsėti prie jūros, valstybė. Čia viskas šiek tiek paslaptinga ir taip vilioja, jauti, kad yra kažkas, ko negali matyti plika akimi, ir taip nori išsiaiškinti, pažinti, pamatyti, išgirsti, kas vyksta, kaip yra iš tikrųjų. Iš dalies taip primena neseną Lietuvos patirtį.
Maistas
Jangone valgėme arabišką maistą jų kavinukėse, kur beveik nematėm moterų, o vien tik barzdoti vyrai baltais sijonais ir kepurėlėm ant galvos. Ragavom labai skanius ročius, keptus trikampėlius su mėsa, grybais ir daržovėmis, ryžius su keptu kiaušiniu, daržovių suktinukus su aštriu padažu ir saldumynus su medumi. Viską užsigėrėm be galo skania arbata, bet ne todėl, kad ji buvo nemokama, bet todėl, kad tikrai labai skani buvo mhmm. Ragavom žemės riešutų saldainius, šiek tiek primenančius vėžio kojeles, bet milijoną kartų skanesnius už mūsiškus tokius pamėgtus.
Juokingos situacijos. Kuriozai. Įdomybės
Myanmare itin atidžiai apžiūrinėja JAV dolerio kupiūras, jos visos turi būti labai naujos, nei karto neperlenktos, neapipaišytos ir vėlesnės nei 2006 metų. Ten kiekvieną dolerį apžiūrinėja lyg juvelyrai akmenį. Atvykę norėjom pasikeisti pinigų, pasiklausinėję sužinojome, kad tai galima padaryti centriniame turguje, kur visur kursas vienodas, nesvarbu pas kurį keičiantį žmogelį keisi. Viskas vyksta iš tiesų labai keistai - prie pagrindinio įėjimo kreipiesi į oficialius pareigūnus, kad jie nurodytų iš esmės nelegalų asmenį, keičiantį valiutą. Tas asmuo labai, bet labai atidžiai apžiūrėjęs kupiūras, iš savo sudilusios kuprinės ištraukia krūvas gumytėmis surištų pinigų ir užsimetęs kuprinę nueina toliau laukti kitų „klientų“. Vėl tapome milijonieriais, nežinojome, kur susidėti tas krūvas pinigų – pasijutome, kaip Donaldai Makdakai.
Patarimas ne vežimas
Banko kortelės neveikia, todėl reikia turėti tik grynus pinigus, geriausia JAV dolerius, nes Euro kursas jiems lygus dolerio kursui.
Doleriai turi būti 100 nominalo švarios, neperlenktos, neapipaišytos, naujos kupiūros.
Keičiant pinigus, būkite atidūs – keiskite pinigus centriniame turguje, nekeiskite vėlai vakare gatvėje, pas labai greitai besistengiančius procedūrą atlikti asmenis – apgaus.
Centriniame turguje keisti valiutą yra labai saugu – kursas visur toks pats, niekas neapgaus, neskuba atlikti procedūros, galit skaičiuoti, tikrinti, kiek norit.
Prieš duodami dolerių kupiūras užsirašykite serijinius numerius, kad jeigu jums paėmęs kupiūrą keitėjas sugalvos ją grąžinti, galėtumėte patikrinti, ar neapkeitė jūsiškės į padirbtą.
Pinigus nešiotis kad ir polietilianiniame maišelyje yra visiškai saugu – Myanmaras – labai saugi valstybė.
Pinigai (1 USD – 800 Myanmaro kyatų)
Nakvynė: keturvietis kambarys svečių namuose – 14 USD
Transportas:
skrydis Bankokas – Jangonas – Bankokas – 140 USD
taksi nuo oro uosto iki Jangono centro – 6 USD
oro uosto mokestis išskrendant is Myanmaro – 10 USD
Maistas:
Vanduo 1,5 l – 300 kyatų
Rotis (blynelis) – 100 kyatų
Ledų porcija – 500 kyatų
Keptos daržovės/ryžiai su vištiena – 1100 kyatų
Bananų kekė – 1500 kyatų
