„Daily Mail“ žurnalistė Fleur Chavasse lankosi Kuboje – užsispyrusioje komunistinėje šalyje, kurios laukia didesni pokyčiai nei paprastos taupymo priemonės.
Mūsų gidas Alexanderis, lydintis vešliu kalno šlaitu vinguriuojančiu taku, staiga sustoja. Apsidairęs jis ima tyliai švilpauti. Po kelių sekundžių medžiai buvo pilni įvairiaspalvių, skirtingų dydžių paukščių – mažyčių sniegenų, genių, kolibrių bei nacionalinių salos paukščių – raudonai-baltai-žalių trogonų.
Žvelgdami aukštyn skubiai išsitraukėme kameras – Alexanderis mokėjo mėgdžioti paukščių pagalbos šauksmą, tad visi jie suskrido pažiūrėti, kas nutiko.
Pasivaikščiojimas Kubos pietuose esančiame Topes de Collantes nacionaliniame parke netoli Trinidado buvo vienas maloniausių ir gražiausių potyrių šioje šalyje.
Per pastaruosius 50 metų, kuomet kitos Karibų šalys siūlė turistams saulę, jūrą ir vėją ( arba „idealias atostogas“), Fidelis Kastro bei jo revoliucingi bendražygiai uždarė Kubą nuo kapitalistinio pasaulio, ypač vengdami atvykstančių turistų. Po SSRS – pagrindinio prekybos bei ideologinio partnerio – žlugimo, šalis paskendo suirutėje.
Nepaisant ideologinių prieštaravimų, ji atsivėrė turizmui, tad jos paplūdimiai, „Cuba libre“ bei salsa buvo įtraukti į turistinių pasiūlymų paketus. Nepaisant to, atrasti čia dar galima daug ką.
Po trumpo sustojimo Havanoje, skridome į Pietrytinę šalies dalį, į Baracoa. Šios vietos nuošalumas ( nuo salos ją dalinai skiria kalnų grandinė), padėjo išsaugoti jos grožį, natūralumą ir (kol kas) autentišką gyvenimo ritmą, kuris nesikeitė per visus 60 metų.
Be to, čia yra jaukus viešbutis, El Castillo, įkurtas sename ispanų laikų kariniame forte.
Baracoa pasižymi nedideliems miesteliams būdingu žavesiu: aptrupėjusi bažnyčia, Kastro valdymo 50-mečiui skirti monumentai bei įspūdingas gamtovaizdis.
Pasiilgusiems dramatiškesnių išgyvenimų siūloma įkopti į maždaug 600metrų aukščio El Yunque viršukalnę, iškylančią virš atogrąžų miškų, ar leistis į kruizą upe.
Vidutiniam atlyginimui siekiant apie penkiasdešimt litų, paprasti Kubos gyventojai galus suduria nuomodami kambarius bei namuose atidarydami restoranėlius ( paladres). Tad būtent čia įmanoma pamatyti kaip gyvena kubiečiai ( bei paragauti tikro ir skanaus vietinio maisto).
„Paladres Casas Tropical“ bei „La Colonial“ pateikiamos šviežios ir labai skanios jūrų gerybės ( pavyzdžiui – krevetės kokosų piene), o „Casa del Chocolate“ gamina vieną geriausių kada valgytų šokoladų.
Kuba neįsivaizduojama be muzikos ir šokių. Ypač – antrasis pagal dydį salos mistas Santiago de Cuba. Atrodo, jog už kiekvieno kampo čia stovi grupė, grojanti svaiginančią salsą. Naktiniam gyvenimui ideali „Casa de Trova“.
Visur Santiago mieste tvyro kolonijos laikų dvasia – ypač ją primena kas dieną 17val. iš El Morro forto iššaunamų pabūklų griausmas. O Moncados barakuose paliktos šūvių žymės nuo revoliucijos pradžios 1953-iaisiais.
Kitas idealus miestas viešnagei – idealioje geografinėje pozicijoje tarp kalnų ir jūros esantis Trinidadas.
Šis, salos pietinėje pakrantėje įkurtas miestas yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jo centre negalimas mašinų eismas, tad senamiestis tikrai puikiai išsaugotas. Pasivaikščioti čia, kur kiekvienas kampelis ( akmeninės gatvelės, įspūdingos architektūros namai, arklių traukiami vežimai...) yra tinkamas nuotraukai – vienas malonumas. Tiesa, jis labiau primena mažą provincijos miestelį, nei klestintį miestą.
Mėgavomės ir mažais miesto muziejais, tokiais kaip „Museo Romantico“, kur rodoma, kaip kolonijos laikais čia gyveno pasiturinčių miestiečių šeimos. Į cukraus valyklas keliavome 1919-aisiais pastatytu gariniu traukiniu bei nesustodami maukėme garsiuosius mojito.
Ideali vieta dienos kelionei iš Trinidado – Cienfuegos miestelis, įkurtas prancūzų. Dėl architektūros bei erdvių aikščių jis tikrai nusipelno „pietų perlo“ vardo. Tai – nedidelis miestelis, kuriame beveik nebūna turistų, tačiau tikrai yra ką pamatyti ( dideli botanikos sodai bei ispanų tvirtovės).
Aplankėme ir Santa Clarą, kurioje įkurtas muziejus žymiajam Ernesto „Che“ Guevara ( vietiniai jį garbino po laimėto Santa Claros mūšio).
Neaišku, ką apie Kubos gyvenimą pasakytų pats „Che“, tačiau akivaizdu – šalį aplankyti verta dabar, kol besikeičiant ekonomikos vėjams jos neužplūdo turistai ir ji nepasikeitė amžiams.
Susiję straipsniai:
