„Jį paėmėm auginti, kai jam buvo dešimt mėnesių. Jis nei rankų, nei kojų, nei galvos nevaldė“, – pasakoja Gabrieliaus močiutė Jurga, dabar jau turinti oficialaus globėjo statusą.
Berniuko tėtis taip pat rūpinasi sūnumi, kaip gali, tačiau jo darbas neleidžia dažnai būti namuose.
Likimo smūgis
Būdamas vos devynių mėnesių Gabrielius pakliuvo į avariją kartu su savo mama. Smūgis smarkiai pažeidė berniuko smegenis – gydytojai vėliau nustatė diskinėzinį cerebrinį paralyžių ir hidronefrozę.
„Smegenyse liko pertvaros, kurios trukdo smegenims susijungti. Dėl to reikėjo atlikti sudėtingą operaciją – smegenų stimuliaciją. Lietuvoje tai buvo tik antras toks atvejis“, – sako močiutė.
Deja, dabartiniams berniuko globėjams nėra žinoma, ar jis gimė sveikas, ar turėjo kokių nors rimtų sveikatos problemų dar iki avarijos, nes mažylio mama ilgą laiką nė nepripažino, kas yra jo tėvas, ir vengė bet kokio kontakto su Jurga bei jos sūnumi, dabar prižiūrinčiais Gabrielių.
Kova dėl kiekvienos dienos
Gabrielius nevaikšto, nesėdi ir nekalba. Nepaisant to, kad berniukas supranta aplinką, bendrauja žvilgsniu ir pats sugeba valgyti, jam vis tiek, be abejo, reikia labai daug pagalbos iš aplinkinių.
„Ačiū Dievui, jis bent pats geba atsikąsti maisto, kramtyti ir nuryti, nors gerti gali tik iš vaikiško buteliuko“, – dalijasi Jurga.
Prieš operaciją Gabrielius patirdavo nuolatinius distonijos priepuolius, dėl kurių kūnas sustingdavo ir būdavo išmušamas karščio.
„Buvo labai sunku, kartais nebeatrodydavo, kad yra kokia nors prasmė stengtis. Bet gydytojai Kaune suteikė mums vilties. Po operacijos jau devynis mėnesius gyvename be ligoninių“, – džiaugiasi berniuko globėja.
Mama paliko, o tėtis stengiasi kiek gali
Gabrieliaus mama atsisakė sūnaus dar kūdikystėje, bene iškart po avarijos.
„Ji tiesiog paliko jį prie Vaiko teisių durų ir išėjo. Tada mus iškvietė, nes įtarė, kad esame jo giminės – padarė DNR tyrimą ir paaiškėjo, kad tai tikrai mano sūnaus vaikelis“, – prisimena močiutė.
Tėvas, tuo metu dar vos pilnametystės sulaukęs jaunuolis, šiandien prisideda prie sūnaus gyvenimo tiek, kiek leidžia sunkus darbo grafikas.
„Jis dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Daugiausiai prisideda finansiškai.
Namie, kai būna grįžęs, kiek įmanoma daugiau pabūna su vaiku, keičia sauskelnes, pavežioja jį lauke. Bet kasdienybėje didžiausia našta gula ant manęs“, – atvirauja Jurga.
Reikia nuolatinės pagalbos
Šiandien Gabrieliui svarbiausia specialios terapijos, masažai ir kineziterapija, kad nesusidarytų sąnarių kontraktūros. Viena valanda masažo kainuoja 30 eurų, tad šeimai išlaikyti reabilitaciją nėra lengva.
„Jeigu kelias savaites nieko nedarome, sąnariai pradeda trauktis. Vaikas guli, tad reikia nuolat lankstyti, masažuoti. Net jeigu jokių stebuklų neįvyks, mums svarbu, kad jam būtų kuo mažiau skausmo“, – sako močiutė.
Šeimos nuoširdus prašymas
Šiuo metu šeima tvarko formalumus, kad galėtų įkurti paramos fondą Gabrieliui.
„Kol vaikas gyvas, tol ir mes laikomės. Tokia mūsų kasdienybė – neplanuojam, nežiūrim į priekį per daug toli, tiesiog gyvenam diena iš dienos“, – atvirauja Jurga.
Tiesa, nors fondas dar neįsteigtas, Gabrieliaus močiutė jau dabar turi vieną prašymą: berniukui labai reikalingos reabilitacinės procedūros Lenkijoje, kurios šeimai kainuoja daug. Jau šio mėnesio pabaigoje Gabrielius vyks į Lenkiją, kur už reabilitaciją teks sumokėti apie 4 tūkst. eurų.
Jeigu norite prisidėti prie pagalbos šeimai:
Gavėjas: Jurgita Golubevienė
Sąskaitos nr.: LT317044090101823882
Mokėjimo paskirtis: Parama Gabrieliui
Paypal: [email protected]
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Sunkus likimas vaikučio ir močiūtės! O Lietuvos paprasti žmonės yra nuoširdūs, geri... Stiprybės, kantrybės močiūtei ir tėveliui!
